Lietuvos gyventojai neskuba jungtis prie vandens tiekimo sistemos.
Prieš kelerius metus Lietuva džiūgavo iš ES fondų gavusi daugiau kaip milijardą litų vandentvarkos projektams. Tačiau kuo arčiau projektų darbų pabaiga, tuo labiau panašu, kad dalį lėšų ES gali tekti grąžinti. Šalies vandentvarkos įmonėms nesiseka vykdyti įsipareigojimų prie vandentiekio ir nuotekų tinklų prijungti tam tikrą skaičių gyventojų.
Paramos iš ES vandentvarkos projektams Lietuva sulaukė ne tik dabartiniu 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu. Keliasdešimt milijonų litų vandentvarkos projektams buvos skirta ir iš 2000-2006 m. laikotarpio Sanglaudos fondo. Tačiau iki šiol Lietuva pajėgė tik nutiesti suplanuotus vandens tiekimo ir nuotekų sistemos vamzdynus. Pasiekti, kad prie sukurtos infrastruktūros jungtųsi ir gyventojai, kol kas nepavyksta.
Todėl Aplinkos ministerija (AM) iš vandentvarkos įmonių ėmė reikalauti ne tik nutiesti vamzdynus. Kiekviena įmonė yra įsipareigojusi prie vandentiekio ir nuotekų tinklų prijungti tam tikrą skaičių gyventojų konkrečioje vietovėje. Pasak AM ES paramos administravimo departamento direktoriaus Inesio Kiškio, tai padaryti įmonėms sekasi sunkiai.
„Situacija paradoksali: jei gatvėje tiesiami vandentiekio ir nuotekų tinklai, gyventojai prie jų jungiasi vangiai. Bet šalia esančioje gatvėje, kurioje vandentvarkos projektai nevyksta, gyventojai paprastai atakuoja priekaištais ir protestais, kodėl jiems tokios galimybės nėra“, – stebėjosi I. Kiškis.
Prijungti tam tikrą skaičių gyventojų bendrovės turi per dvejus metus nuo vandens tiekimo ir nuotekų tinklų įrengimo darbų pabaigos. Jei to pasiekti nepavyks, įmonėms teks grąžinti ES paramos lėšas, skirtas šiems projektams įgyvendinti.
Gyventojai jungiasi vangiai
Bendrovės „Sūduvos vandenys“ direktorius Algis Kadišius pripažįsta, jog Suvalkijoje jo vadovaujamai įmonei vargiai pavyks įgyvendinti įsipareigojimus. Planuota, kad pirmajame projektų etape prie nuotekų tinklų prisijungs daugiau kaip 3000 gyventojų, o prie vandens tiekimo – apie 2500. Pasak A. Kadišiaus, prisijungimu prie vandentiekio tinklų gyventojai aktyviau domisi. Tačiau jungtis prie nutiestų nuotekų tinklų dauguma žmonių nenori.
„Jei žmonės nuotekas šalina saugiai, jie visai nenori mokėti už prisijungimą prie nuotekų tinklų. Juolab kad kloti nuotekų tinklus kainuoja brangiau, nei vandentiekio. Aš nesu didelis optimistas: nujaučiu, kad įgyvendindami įsipareigojimus turėsime problemų“, – teigė A. Kadišius.
Gyventojams reikia mokėti už tuos vandens tiekimo ir nuotekų tinklų klojimo darbus, kurie vyksta jų sklype. Likusieji darbai finansuojami ES lėšomis, o 5 procentus darbų vertės turi pridėti savivaldybės.
AM pirmiausia ragina savivaldybėse tiesti būtent nuotekų sistemos tinklus. Vandentiekio vamzdynus leidžiama tiesti tik ten, kur jau yra tiesiami nuotekų tinklai. Jei gyventojai negalės naudotis nuotekų surinkimo ir išvalymo paslaugomis, EK Lietuvai gali skirti baudas.
Migloti įsipareigojimai
Nemalonumai gresia ne tik vandentvarkos įmonėms, bet ir visai šaliai. Jei Lietuva neįvykdys įsipareigojimų tam tikrą skaičių gyventojų aprūpinti vandentiekio ir nuotekų tinklais, jai teks grąžinti ES paramą.
Situacija dar įdomesnė dėl to, kad šiandien net Aplinkos ministerijos specialistai negali aiškiai atsakyti, kokie yra Lietuvos įsipareigojimai.
Situacija dar įdomesnė dėl to, kad šiandien net AM specialistai negali aiškiai atsakyti, kokie tie Lietuvos įsipareigojimai. Anksčiau AM skelbė, jog iki 2014 m. Lietuva įsipareigojusi kokybišku geriamuoju vandeniu ir nuotekų sistemos paslaugomis aprūpinti 95 procentus šalies gyventojų (dabar tokiomis paslaugomis gali naudotis apie 73 procentai Lietuvos gyventojų). Dabar I. Kiškis sako, kad tai buvo nesusipratimas: esą toks skaičius numatytas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme, tačiau tokio įsipareigojimo EK nėra.
„Vienareikšmiškai apibrėžti mūsų įsipareigojimus EK sunku. Lietuva pati nusprendė, jog iki 2013 m. šalyje prie vandentiekio ir nuotekų tinklų bus prijungta maždaug 270 tūkstančių gyventojų. Kol kas prie tokio skaičiaus tikrai neartėjame“, – sakė I. Kiškis.
Pastangas dar teks įrodyti
I. Kiškio nuomone, vandentvarkos projektų nesėkmių priežasčių reikėtų ieškoti dar 2000–2006 m. Sanglaudos fondo finansavimo laikotarpyje. Memorandume, kurį tuo laikotarpiu pasirašė Lietuva ir EK, nebuvo aiškiai nurodyta, kiek gyventojų reikia prijungti prie vandens tiekimo ir nuotekų tinklų.
„Tam tikri skaičiai buvo, bet liko neaišku, ar skaičiuojami žmonės, ar namų ūkiai, ar bendrijos. Be to, tie skaičiai keitėsi kiekviename memorandume, kurių buvo ne vienas. Neišvengta kuriozų, kai įsipareigojama prie tinklų prijungti tiek gyventojų konkrečiose vietovėse, kiek jų ten niekada nėra gyvenę. Manau, tai – atliktų galimybių studijų spragos“, – sakė I. Kiškis.
Priekaištų dėl nutiestų vandentiekio ir nuotekų tinklų kiekio 2000-2006 m. finansavimo laikotarpiu EK šaliai neturi. Tačiau Lietuvai dar teks įrodyti dėjus pakankamai pastangų tam, kad kuo daugiau žmonių naudotųsi sukurta infrastruktūra.
„Galbūt gyventojų surašymo duomenys EK parodys, jog kai kur įsipareigojimų fiziškai nebuvo įmanoma įgyvendinti: žmonės išsikraustė, emigravo. Jei EK mūsų pastangų nepamatys, lėšas teks grąžinti. Tačiau tikimės, kad EK žiūrės lanksčiau“, – vylėsi I. Kiškis.
