Režisierius A. Areima į publikos taurę įpildavo vis sodresnio vyno (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)
Kovo mėnesio pradžioje Vilniaus mažojo teatro repertuarą papildė jauno režisieriaus Arūno Areimos spektaklis pagal švedų dramaturgo ir rašytojo Augusto Strindbergo pjesę „Freken Julija“. Tai ketvirtasis šio kūrėjo, paskutinio režisūros magistrantūros kurso, vadovaujamo Rimo Tumino, studento, darbas. A. Areima, kaip ir jo kurso draugai, prieš porą metų savo diplominius darbus pristatę debiutų festivalyje „Tylos!“, išsiskiria individualiu, į savo mokytoją nė kiek nepanašiu braižu.
Jeigu A. Areimos pastatymus lygintume su vynu, galėtume sakyti: pradedant debiutu (postmodernaus lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesės „Kelionė į kambario vidų“ pastatymu) ir baigiant neseniai Kauno dramos teatre pasirodžiusia premjera „Laimingi“ (pagal klasikinę vokiečių dramaturgo Friedricho von Schillerio pjesę), į publikos taurę režisierius kaskart įpildavo vis sodresnio ir brandesnio vyno. Ragaujant iš „Freken Julijos“ taurės, gomurys konstatavo: šįkart taurusis gėrimas atskiestas vandeniu. Kas to vandens pripylė – paaiškėja spektaklio metu.
Gal tai tas paniurėlis švedas A. Strindbergas? Gal jo „Freken Julija“, plėtojanti seną kaip pasaulis moteriško ir vyriško pradų dvikovos, todėl – banalią temą, savaime yra dramaturginis skystimas? Tikrai ne. Taip sakyti būtų mažų mažiausia erezija. „Freken Julija“ – tai gilus ir šiurpą keliantis vyro ir moters stichijų karas, užrašytas pjesės forma. Šis A. Strindbergo kūrinys kūrybinei režisieriaus vyndarystei siūlo ypatingos, aukščiausios rūšies vynuoges, išaugintas, beje, Friedricho Nietzsche’s ir Sigmundo Freudo dirvoje. „Freken Julijoje“ vykstanti dviejų lyčių (vyro ir moters) bei socialinių sluoksnių (ponios ir tarno) kova menine forma įkūnija F. Nietzche’s filosofiją. Intensyvios, aistringos dvikovos metu kartu rutuliojasi ir pagrindinės veikėjos panelės Julijos psichoanalizės seansas – paaiškėja, kad dabartiniai jos veiksmai ir poelgiai nulemti vaikystės traumų.
Pagal A. Strindbergą panelės Julijos ir jos tarno Žano meilės aktas įvyksta Joninių naktį, pagoniškos šventės, kai visa, kas suvaržyta ir reglamentuota, išsilaisvina, praranda įprastą ritmą, metu. A. Areima panaikina mistinį foną: spektaklyje viskas nutinka todėl, kad yra moteris – Julija ir vyras – Žanas. Ilgas metalinis stalas, simboliškai skiriantis ir vėl suvienijantis personažus, šaltas metalines sienas imituojantis Kotrynos Daujotaitės scenovaizdis spektaklyje atlieka mikroskopo funkciją. Toks preciziškas, nuo pašalinių detalių išvalytas fonas padeda susitelkti į pagrindinių veikėjų dramą, iš arčiau pamatyti herojų konfliktą. Bet kartu įžvelgiame tai, ko nenuslėptų net rekvizitais apkrauta scena: vyną atskiedė, vandens į minėtąją metaforinę publikos taurę pripylė kūrybinė spektaklio grupė.
Išdidžios, bejausmės, įsakmios ir belytės būtybės Julijos virsmą pažeminta, pusiausvyrą praradusia moterimi aktorė Valda Bičkutė atskleidžia išorinėmis priemonėmis. Vaidindama tironišką namų šeimininkę, aktorė demonstratyviai kelia savo ne itin stiprų balsą, vaikšto „taip išdidžiai“, kad net veido raumenys persikreipia. Praradusi pusiausvyrą – trankosi, bejėgiškai kniaubiasi į Žaną arba panyra į somnambulišką transą. Julijos asmenybės tragedijos esmė – jos pačios gimimas, mat jis, kaip paaiškėja, įvyko prieš jos motinos valią.
Disharmoniška, besiblaškanti ir nelaiminga moters asmenybė nulemta komplikuoto jos tėvų auklėjimo: despotiška pagrindinės veikėjos laikysena yra jos kaukė, kiautas, turintis nuo bet kokio vyro nuslėpti tiesą. Vidinius, staigius savo personažo pasažus V. Bičkutė kuria taip, kaip operetėje, priklausomai nuo siužeto bei muzikos, viena emocinė būsena keičiama kita – techniškai, išoriškai, be psichologinės motyvacijos.
Manto Vaitiekūno Žanas – tiesiog gražiai nuaugęs galantiškas tarnas, kuriam savaime, vien tik tariant dramaturgo parašytus žodžius, pavyksta demaskuoti ir iš pusiausvyros išvesti savo šeimininkę. M. Vaitiekūnas parodo tik vieną iš daugelio galimų A. Strindbergo sukurtos įvairialypės asmenybės – išdidaus, sąmojingo, žavaus, klastingo ir stipraus vyro – rakursų. Kaip antraplanė „Freken Julijos“ veikėja Žano sužadėtinė Kristina pareigingai lankosi bažnyčioje, taip šį personažą įkūnijanti aktorė Ilona Kvietkutė tvarkingai atlieka siužeto jai skiriamas pareigas: tiesiog sušmėžuoja spektaklyje savo vienuolišku, dorovingu stotu.
Lemtingos nakties metu žodžiais ir kūnais susigrumia pagrindiniai personažai – kilminga moteris ir tarnas vyras. Būtent tą naktį Julija, išgyvenusi savo skaudžią praeitį ir šimtus galimų siaubingos ateities scenarijų, randa vienintelę išeitį – mirtį. Deja, visas šis vyksmas scenoje atskleidžiamas vien tekstu ir režisieriaus sumanytomis mizanscenomis.
Teigti, jog visa tai stebėti ir to klausytis yra nuobodu, būtų melas. Spektaklis įdomus dėl paties siužeto, dėl A. Strindbergo pjesės. Bet anksčiau perskaityta drama ir jos veikėjų peripetijų premjera, įvykusi asmeniniame vaizduotės teatre, paliko didesnį ir stipresnį įspūdį nei pastatymas Vilniaus mažojo teatro scenoje.
Baigdami grįžkime prie spektaklio skonio temos: personažai veikia apsupti įvairių skysčių – alaus, vyno, vandens. Jiems tenka juos gerti, pilstyti vienam ant kito, praustis. Matyt, taip besitaškant ir atsiskiedė premjeros vynas.
