Seimo patvirtintoje pavasario sesijos darbų programoje ekonomikos augimas numatytas kaip prioritetinis. Nors programoje neatsirado vietos Darbo kodekso modernizavimo paketui, kuris Seime užstrigo rudenį, didelių vilčių tiek gyventojams, tiek investuotojams suteikia tai, kad Aplinkos ministerija pateikė derinti dar 2009 m. pradėto rengti Teritorijų planavimo įstatymo projektą.
Pasaulio banko sudaromo „Doing business“ indeksas nevertina teritorijų planavimo procesų, apsiribojama tik statybos leidimais. Šioje srityje, nepaisant praeitais metais atsiradusių statybų reguliavimo pakeitimų, Lietuva 2013 m. nukrito vienu laipteliu – į 48 vietą. Tačiau, jei metodologijoje būtų ir teritorijų planavimo vertinimas, naujasis įstatymo projektas vargu ar atneštų palankesnių rezultatų vertinant verslo sąlygas. Siūlomi pakeitimai neišsprendžia eilinio mirtingojo – žmogaus, norinčio tiesiog pasistatyti namą, ar vietos investuotojo, vykdančio ekonominę veiklą, problemų. Greičiau, be bendros tvarkos, sukuriamas „greitasis kelias“ valstybės proteguojamai veiklai.
Ekonominės ūkinės veiklos vykdymas yra privačiojo sektoriaus prerogatyva. Tačiau, įstatymų leidėjui naudojantis privilegija nustatyti apribojimus privačiai nuosavybei, vis daugiau ir aktyviau privačiuose santykiuose ir ekonominėje veikloje ima dalyvauti valstybės subjektai.
Įstatymo projektu teritorijų planavimas centralizuojamas – jo dokumentai priskiriami valstybės, savivaldybių ar vietos lygmens institucijoms. Toks hierarchinis suskirstymas tik dar labiau nutolina savininko galimybę daryti įtaką sprendimams. Žemės paskirties keitimas šiuo metu sunkiai prognozuojamas ir gali trukti nuo vienų iki dešimties metų, o priėmus šį projektą žemės paskirtį į norimą bus galima keisti tik tada, jei tokia bus numatyta savivaldybių planuose. Tad tik tai daliai savininkų, kurių nuosavybė pateks į urbanizuotų arba urbanizuojamų teritorijų planus, šis įstatymo projektas palengvins galimybę naudotis nuosavybe. Savininkui palankesnis reguliavimas būtų daugiafunkcės žemės sklypų paskirties nustatymas, tačiau ne įtvirtinant galimas veiklas, o nustatant privalomus saugomus rodiklius – taršos, eismo, triukšmo ir kitus reikalavimus.
Ar įmanoma augti, kai augti norima leisti tik tiems, kurie turi valstybės patepimą, ar tik tiems, kurie telpa į valstybės nubrėžtą rėmą?
Pagrindu riboti nuosavybės naudojimo, valdymo ir disponavimo teises tampa ne tik saugomos vertybės (aplinkosauga, paveldosauga), bet ir valstybei svarbūs projektai. Taip imtų galioti dvi teritorijų planavimo tvarkos – bendroji ir „greitoji“, skirta valstybei svarbiems projektams. Valstybei svarbūs projektai atriša valstybės institucijoms rankas vykdyti ne tik žemės paėmimo procedūras, bet ir pagreitinti teritorijų planavimo procesus bei išvengti ilgų visuomenės informavimo ir konsultavimo procesų. Nuo valstybei svarbiais projektais pripažintų veiklų lyg nuo žąsies vanduo nubėgs dauguma eiliniam žmogui ar įmonei taikomų reikalavimų vykdant investicinius projektus.
Tai gali lemti, kad vis daugiau privačių asmenų sieks valstybės institucijų paramos saviems projektams. Kam vargti ir bendras procedūras pereiti pačiam, jei įtikinus valdžią, jog veikla tenkins regiono ekonominius, socialinius poreikius ar pritrauks užsienio investicijų, galima užsitikrinti, kad visą didįjį teritorijų planavimo darbą nuveiktų institucijos? Šiuo metu galiojantys teisės aktai leidžia valdžios institucijoms beveik bet kurį projektą patvirtinti kaip valstybei svarbų. O siūlomas projektas atveria dar daugiau galimybių valstybei dalyvauti privačių subjektų veikloje. „Greitojo kelio“ kūrimas ne tik rodo, kad bendrasis reguliavimas lieka biurokratinis ir neskatinantis ekonominės ūkinės veiklos, bet ir neužtikrina sąžiningos konkurencijos bei balansuoja ties ES valstybės pagalbos reguliavimo pažeidimu. Todėl valstybei svarbių projektų institutas ir teritorijų planavimo schema turėtų būti išimtis, o ne taisyklė.
Be to, projekte numatoma, kad valdžia suplanuos investicijų kryptis, socialinę ir inžinerinę infrastruktūrą, valstybei svarbiems projektams reikalingas teritorijas ir objektus. Tai būsimiems savininkams suteiktų aiškumo. Tačiau ar toks valstybinis „suplanavimas“ sugebės žengti koja kojon su ekonominės ūkinės veiklos dinamika? Ar įmanoma augti, kai augti norima leisti tik tiems, kurie turi valstybės patepimą, ar tik tiems, kurie telpa į valstybės nubrėžtą rėmą?
Esminė teritorijų planavimo sistemos yda – apribojimų naudotis nuosavybe ir savininkų galimybės paveikti planavimo procesus neatitikimas. Šis projektas yra pavyzdys to, kas įvyksta, kai ribojamos nuosavybės teisės. Nuosavybės apsauga, nors ir grąžinta į Teritorijų planavimo įstatymo projekto principus, liko antraeilis dalykas. O privati veikla, nors ir kurtų socialinę bei ekonominę gerovę, gerintų gyvenimo sąlygas, projekte palankiai vertinama tik tada, kai prie jos prisideda valstybė.
