Pasigedo jaunimo
Valstybės dieną Panevėžyje atgimė pagoniška dvasia. Buvusios alkavietės vietoje Skaistakalnio parke prabilo žynys, o vakaro dangų nušvietė ugnies atšvaitai. Šventės pagrindinis akcentas – miuziklas su Lietuvos muzikos žvaigždėmis – į Skaistakalnį sutraukė įvairiausio amžiaus publiką. Valstybės diena panevėžiečiams tapo pamoka, kaip švęsti be alkoholio – renginyje nebuvo leidžiama prekiauti svaigiaisiais gėrimais.
Mindaugo karūnavimo šventė prasidėjo vidurdienį iškilmingu vėliavos pakėlimu prie miesto Savivaldybės. Palydint trims šautuvų salvėms šalia NATO ir Europos Sąjungos vėliavų Laisvės aikštėje suplevėsavo ir Trispalvė. Tačiau ceremonija sudomino tik patriotiškai nusiteikusius garbaus amžiaus panevėžiečius.
Nedideliame susirinkusiųjų būryje buvo matyti vos vienas kitas jaunas veidas. Miesto meras Vitas Matuzas savo sveikinimo kalboje taip pat pabrėžė pasigendantis jaunimo.
Miesto vadovas pažymėjo, kad stiprėjantis Panevėžys žengė dar vieną žingsnį – pradėta termofikacinės elektrinės statyba. Meras paminėjo dar vieną miestui ir valstybei itin svarbų įvykį – prieš pat Valstybės dieną šalis pagaliau turi naują premjerą. „Pagaliau Lietuva turės valdžią, nors ir kairoką, bet dirbančią valstybės naudai“, – pažymėjo V.Matuzas.
Vanduo slepia paslaptį
Valstybės dieną traukos vieta mieste tapo Skaistakalnio parkas. 20 valandą, kaip ir ant visų Lietuvos istorinių piliakalnių, suliepsnojo deglai. Pasak žynio – „Romuvos“ nario, Kolegijos dėstytojo Laimučio Vasilevičiaus, Skaistakalnis – ypatinga vieta. Pagonybės laikais jame veikiausiai ant kalnelio šalia estrados buvusi alkavietė. Jos liekanos aiškiai matomos ir dabar, deja, ne toje pačioje vietoje, o Nevėžio vingyje ties Skaistakalnio parku. Nedaug kas žino, kad čia upės viduryje stūksantis beveik 3 metrų skersmens akmuo gali būti iš senosios alkavietės. Tokias išvadas leidžia daryti akmenyje pažymėta runa – likimo, kančios deivės Nijolės ženklas.
„Gal ir labai simboliška, kad toks akmuo glūdi vandenyje? Kam reikės, jį pats susiras“, – svarstė L.Vasilevičius. Jo nuomone, į upę akmuo galėjo būti įverstas dar senais laikais, kai jau krikščioniškoje Lietuvoje buvo naikinami pagonybės pėdsakai: alkaviečių akmenys užkasami po žeme, skandinami vandens telkiniuose. L.Vasilevičiaus teigimu, paženklintasis akmuo turi nepaprastą galią: runą palietęs silpnas žmogus taps dar silpnesniu, o stiprus įgaus dar daugiau jėgų.
Anot dėstytojo, duoklė pirmajam Lietuvos karaliui Mindaugui atiduodama ne visai pagrįstai. Nors Valstybės dieną švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valdovo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo dieną, tačiau istorikai spėja, kad Lietuvą sujungė ne pats Mindaugas, o jo tėvas Lielvardiškis.
Mokosi švęsti
L.Vasilevičiui pasakojant apie Lietuvos valstybei svarbius istorinius įvykius, skambant vakaro vedėjos poetės Elvyros Pažemeckaitės skaitomai poezijai, pievoje besisukant tautinių šokių kolektyvams baigėsi laukimo valanda. Sceną nušvietė ne tik ugnies pliūpsniai, bet ir muzikos žvaigždės – Česlovas Gabalis, Povilas Meškėla, Gintarė Skėrytė, dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, grupė „B’Avarija“. Jų projektas – teatralizuotas miuziklas „Žaibo gėlės“ tapo vakaro akcentu.
Susirinkusiųjų pasiklausyti muzikinio projekto minia buvo pati įvairiausia: nuo pasilinksminti atėjusių paauglių iki patriotinių nuotaikų apimtų senolių. Kalbinti panevėžiečiai džiaugėsi, kad šį kartą šventėje nebuvo prekiaujama alkoholiu. Šlitinėjančių neblaivių su alaus buteliais rankose matėsi nedaug. Alkoholį vietoje reginio scenoje rinkosi nebent jaunieji panevėžiečiai, besibūriavę parke ant suoliukų.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
H.Kudirkos nuotr. Žynys ir vaidilutės į šventę įliejo pagoniškos dvasios.
