Savivaldybė – nors ir stambi, bet negabi verslo magnatė. Tą rodo jos įmonių į miesto biudžetą sumokami dividendai: graudūs panevėžiečiams ir juoką keliantys verslininkams. Kodėl Savivaldybei reikalingos vos vegetuojančios įmonės?
Nugyvena, morališkai pasenusi ir nuostolius miestui nešanti Panevėžio pirtis – graudus Savivaldybės verslumo pavyzdys.
Panevėžio savivaldybė yra dešimties įmonių akcininkė. Iš savo verslų šįmet ji planuoja uždirbti 1,75 mln. eurų. Tiek dividendų į miesto biudžetą turėtų sumokėti metus pelningai baigusios aštuonios įmonės. Vienai – Panevėžio pirčiai – verslo reikalai šlubuoja jau daug metų ir, užuot atnešusi finansinės naudos miestui, pati prašosi paramos iš biudžeto. Riestainio skylę panevėžiečiai gaus ir iš regiono šiukšlininkų – Atliekų tvarkymo centras šiųmečiu pelnu dengs pernykštes skolas.
Daugiausia dividendų – apie 1 mln. eurų sumokės vandens tiekėja bendrovė „Aukštaitijos vandenys“. Šilumos ūkio monopolininkė „Panevėžio energija“ atseikės 550 tūkst. Eur, Panevėžio autobusų parkas – 112 tūkst. Eur.
Kitų Savivaldybės valdomų įmonių indėlis į biudžetą net keliskart kuklesnis ar netgi visai simbolinis.
„Panevėžio specialiam autotransportui“ suskaičiuota sumokėti 26,6 tūkst. Eur dividendų, „Panevėžio gatvėms“ – 16,6 tūkst. Eur. Ritualinių paslaugų teikėja „Grauduva“, gaunanti apie 50 proc. šios rinkos užsakymų, į Savivaldybės kišenę atiduos tik 3500 Eur. „Panevėžio būstas“, administruojantis buvusius miesto bendrabučius ir pasiimantis 85 proc. vairuotojų sumokėtų mokesčių už automobilių statymą, Savivaldybės kišenę papildys 2240 Eur. Panevėžio butų ūkis, apglėbęs daugelį miesto daugiabučių, atiduos tik 1800 Eur.
Valandą pliuškenimosi per gyvenimą kapitalinio remonto nemačiusioje, ne tik moraliai, bet ir fiziškai atgyvenusioje miesto pirtyje siūloma įkainoti 5 eurais. Ir tai brangiau nei išpuoselėtuose privačiuose sveikatingumo klubuose.
Savivaldybės įmonių duoklė į bendrą miesto iždą sudaro 30 proc. jų grynojo pelno. Taigi pagal bendrovių deklaruojamus pelnus Panevėžyje, pasirodo, neįmanoma būtų pragyventi nei iš pirties paslaugų, nei iš amžinu pajamų šaltiniu laikomo laidotuvių verslo.
Bet ar tikrai Savivaldybės įmonės, per metus miestui uždirbančios nuo milijono iki komiškų vos poros tūkstančių eurų, duoda didžiausią naudą mokesčių mokėtojams? Ar Savivaldybė tinkamai valdo savo turtą? O gal kai kurias įmones seniai reikėjo privatizuoti?
Didžiausia dalis – Savivaldybei
Panevėžyje yra apie 780 daugiabučių. Daug jų apglėbusios dvi Savivaldybės įmonės – Panevėžio butų ūkis administruoja 585 daugiabučius, „Panevėžio būstas“ – 59-is. Analogišką paslaugą teikiančioms kitoms dviem privačioms bendrovėms lieka dalytis rinkos trupiniais.
Nors klientų daug, Savivaldybės bendrovių uždarbis iš daugiabučių – simbolinis. Panevėžio butų ūkis praėjusius metus uždirbo apie 7000 Eur pelno.
75 proc. daugiabučių rinkos užimančio Butų ūkio direktorius Gintaras Ruzgys nedidelį pelną aiškina į rinką įsiveržus privačiam kapitalui išaugusia konkurencija, reguliuojančia paslaugų įkainius.
„Mūsų bendrovė dirba rinkos sąlygomis. Nesame jokie monopolistai. Paslauga nėra pelninga. Konkurencija šioje rinkoje itin aktyvi. Gyventojai turi didelį pasirinkimą. Jei tik padidintume kainas, daugiabučiai gali iš karto pereiti į konkuruojančią bendrovę“, – „Sekundei“ teigė G. Ruzgys.
Direktorius neneigia, kad sudėtinga racionaliai paaiškinti dviejų Savivaldybės įmonių, teikiančių visiškai tas pačias paslaugas, egzistavimą. Jis sutinka, kad sujungti Butų ūkį ir „Panevėžio būstą“ nebūtų sudėtinga, tačiau abejoja, ar šis kelias būtų ekonomiškai naudingas miestui.
„Gal ne sujungimas turėtų būti, o kurios nors iš dviejų įmonės privatizavimas. Tada rinkoje atsirastų dar vienas privatus konkurentas. Man, kaip įmonės vadovui, kuo mažiau konkurentų, tuo geriau, bet vartotojas iš to išloštų“, – pripažįsta G. Ruzgys.
Prakalbus apie šių analogiškų įmonių sujungimą, Savivaldybės vadovai iš karto kliūtimi įvardija skirtingus jų statusus – viena yra akcinė bendrovė, kita – uždaroji akcinė bendrovė. Ir vis dėlto ne tai būtų esminis Panevėžio butų ūkio ir „Panevėžio būsto“ reorganizacijos stabdis.
„Viskas įmanoma, bet ar verta tuo užsiimti? Abi įstaigos vykdo giminingą veiklą, dirba pelningai, gali rinkoje abi egzistuoti“, – mano Savivaldybės administracijos direktorius Tomas Jukna.
Paslaugos ne iš pigiųjų
Nors ritualinės paslaugos laikomos viena pelningiausių, augančių ir nuolatines pajamas užtikrinančių verslo šakų Lietuvoje, vos 3500 eurų dividendų sukrapščiusios „Grauduvos“ direktorius S. Paipolas tikina, esą iš laidotuvių daug neuždirbama.
Viena pelningiausių, augančių ir nuolatines pajamas užtikrinančių verslo šakų Lietuvoje – ritualinės paslaugos. Vien Panevėžio mieste pernai mirė 1527 žmonės, rajone – 365.
Mirtingumui akivaizdžiai didėjant, geresnio verslo modelio, atrodo, nesugalvosi: „rinka“ visada garantuota, anksčiau ar vėliau kiekvienam gyventojui yra nuperkamas kelialapis į paskutinę kelionę, o vienos laidotuvės jomis besirūpinančios firmos sąskaitą papildo nuo pusantro iki kelių tūkstančių eurų.
Panevėžyje veikia penkios įmonės, siūlančios visas ritualines paslaugas. Iš jų daugiausia, 45–50 proc., užsakymų susišluoja Savivaldybės įmonė „Grauduva“.
Užimančios didžiausią rinkos dalį įmonės pelnas atrodo kukliai – apie 15 tūkst. Eur per metus, o iš jų į miesto biudžetą atiduodama mažiau nei trečdalis.
„Iš laidotuvių verslo turtų nesusikrausi, jei dirbi sąžiningai“, – motyvuoja „Grauduvos“ direktorius Stanislovas Paipolas.
Šios įstaigos reikalingumą jos vadovas ir pati Savivaldybė aiškina esą kaip garantiją, kad mieste bus išlaikomos prieinamos ritualinių paslaugų kainos.
„Jei nebeliktų Savivaldybės įmonės, turinčios visą bazę, gali nutikti taip, kad ritualinių paslaugų kainos šoktelėtų. Dabar mes galime jas pareguliuoti. Girdėjau, buvo daug interesų „Grauduvą“ nupirkti. Joje dirba panevėžiečiai, moka mokesčius, įmonė pati išsilaiko ir dar gauname dividendų. Nemanau, kad tai bloga“, – direktoriui pritaria T. Jukna.
Laidotuvių kainų lenktynėse Savivaldybės valdoma „Grauduva“ tikrai nėra iš pigiausiųjų. Pavyzdžiui, didžiosios, 70 kv. m, salės nuoma čia parai kainuoja 121 Eur, mažiausios, 42 kv. m, – 66,55 Eur.
Kitoje mieste veikiančioje privačioje ritualinių paslaugų įmonėje parai išsinuomoti 160 kv. m salę, kurioje yra 150 sėdimų vietų, atsieitų 170 Eur, o už 64 kv. m nuomą paprašytų 45 Eur.
Duobės iškasimą vasaros sezoną privati įmonė įkainojusi 150 Eur, „Grauduva“ – 171 Eur. Pigiausias, laidoti tinkamas karstas jos parduotuvėje kainuoja 163 Eur, užsakant pas privatininką už kukliausią paprašytų 143 Eur.
Netinka verslauti
Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos vadovas Raimondas Pocius juokingus vadina „Grauduvos“ vadovo pasvarstymus apie laidotuvių verslo pelną. Anot R. Pociaus, turėdama tokią rinkos dalį privataus kapitalo įmonė uždirbtų gerokai daugiau.
„Ar normalu, kad Savivaldybės įmonė, pasiimanti pusę užsakymų, deklaruoja gyvuojanti vos ne ant savikainos ribos, nors kitos keturios privačios įmonės Panevėžyje sugeba išgyventi iš likusios rinkos dalies? Juk verslininkui, kaip ir „Grauduvai“, irgi reikia išlaikyti savo patalpas – ir ne mažesnes“, – palygino asociacijos vadovas.
Verslininkams metami kaltinimai kraunantis pelnus slepiamų mokesčių sąskaita, pasak R. Pociaus, seniai nebestebina
„Kai reikia pasiteisinti, kodėl gaunant daug užsakymų uždirbama mažai, tradiciškai griebiamasi kitus kaltinti nesąžiningu verslu. Seniai praėjo tie gūdūs 1990-ieji. Jūs galvojate, kad laidojimo firmų mokesčių inspekcija netikrina?“ – atremia R. Pocius.
Rašytojo Petro Cvirkos personažo Prano Kriukelio verslas keroja ne vienoje Lietuvos savivaldybėje. Laisvosios rinkos instituto paskutiniais duomenimis, pernai šalyje veikė šeši laidojimo namai, priklausantys savivaldybėms.
„Savivaldybei užsiimti verslu taip pat netinka, kaip ir šventikui. Savivaldos funkcija – koordinuoti įmones, gauti mokesčių ir juos paskirstyti, bet ne verslauti. Man labai kvepia naftalinu savivaldybių noras pačioms valdyti įmones“, – „Sekundei“ teigė R. Pocius.
Nugyventoje pirtyje kainos it SPA
Graudžiausiai atrodo Panevėžio savivaldybės pastangos užsidirbti iš pirties paslaugų. Pernai jos atnešė beveik 11,4 tūkst. Eur nuostolio. Miestui finansinės naudos neduodančiai pirčiai Savivaldybė užtikrinusi stabilų pajamų šaltinį – kompensacijas už išsiperti ateinančius socialiai remtinuosius, neturinčius sąlygų nusimaudyti namuose. Tokių klientų pernai pirtis sulaukė 3197-ių. Už juos Savivaldybė savo įmonei sumokėjo 11 467 Eur. Socialiai remtinieji sudaro maždaug penktadalį visų lankytojų.
Nuostolius miestui nešančios pirties direktorius J. Morkvėnas pripažįsta, kad čia į tvarką žiūrima pro pirštus – nekontroliuojamas klientų buvimo laikas, nėra vandens srovės reguliatorių.
Pirties direktorius Jonas Morkvėnas tvirtina, kad įmonė dirba nuostolingai dėl per mažos, šešetą metų nekeltos kainos, bet augusio minimalaus darbo užmokesčio.
Valandos maudynės Panevėžio pirtyje šiuo metu suaugusiesiems kainuoja 4,34 Eur. Direktorius Savivaldybę bando įtikinti, kad pirties veikla nebūtų nuostolinga, jei paslaugos tarifas pakiltų bent iki 5 Eur. Tiek norima įkainoti valandą pliuškenimosi per gyvenimą kapitalinio remonto nemačiusioje, ne tik moraliai, bet ir fiziškai atgyvenusioje miesto pirtyje. Ir tai brangiau nei išpuoselėtuose privačiuose sveikatingumo klubuose. Juose už 13 Eur nusiperkama 3,5 val. trunkančių pramogų kompleksas: baseinas, pirtys, treniruoklių salę, jogos ir kiti užsiėmimai.
Kaip tikina J. Morkėvas, nors atėjusieji į miesto pirtį bilietą perka valandai, joje užtrunka kiek norintys.
„Neturime priemonių kontroliuoti laiko. Nors rašome, kad kaina už valandą, bet už tą pačią išbūną ir pusantros, ir dvi“, – pripažįsta direktorius.
Nekontroliuojamas ne tik laikas, praleistas pirtyje. Savivaldybės įmonėje, kurios nuostolius dengia visi mokesčių mokėtojai, niekam nerūpi išleidžiamo vandens upės. Dušuose nėra įrengtų srovės reguliatorių, tad besimaudantiesiems niekas netrukdo atsuktą vandenį palikti tekėti valandą ar net dvi.
Pasiduoda pirtininkams
Savivaldybės vadovai pripažįsta: nugyventa Panevėžio pirtis gilioje duobėje.
„Iš biudžeto neįmanoma išgelbėti. Jei pastatas būtų tvarkingas, bet dirbtų nuostolingai, pakaktų pakeisti vadovą, bet dabar ten jau kone pavojinga“, – pripažįsta T. Jukna.
Nuo 2012-ųjų pinigai tekėjo ne iš pirties į miesto biudžetą, o atvirkščiai. Kasmet Savivaldybė savo įmonei skirdavo apie 10 tūkst. Eur dotacijų.
„Nelabai matosi, kad už tuos pinigus būtų tvarkęsi. Veikiausiai jie išleisti skoloms dengti ar vienam kitam kritiniam atvejui. Dabar situacija ten tragiška. 10 tūkst. Eur dotacija nieko nepagelbėtų. Arba reikėtų rimtos sumos langams, stogui pakeisti, arba galvoti apie pirties pardavimą“, – dėl šios įmonės veiklos abejonių nebeturi T. Jukna.
Administracijos direktorius sutinka, kad Savivaldybei pirties paslaugas teikianti įmonė nereikalinga, todėl svarstoma dušus nusimaudyti socialiai remtiniesiems įrengti Socialinių paslaugų centre.
Vis dėlto net įvertinus miestui nešamus nuostolius, direktorius neslepia turintis abejonių, kad priimti politinį sprendimą uždaryti pirtį nebus paprasta. Ankstesnė Savivaldybės patirtis parodė, kad politika ir ekonomika – sunkiai suderinami dalykai.
„Reikia su politikais diskutuoti, ar bus besąlygiškai klausoma pirtininkų ir toliau pirtis dotuojama, ar bus pasiūlyta rinktis privačias. Iki šiol ateidavo pirtininkai su vantomis prie Savivaldybės, pastreikuodavo, ir pirtis toliau gyvuoja“, – sako T. Jukna.
Prieglobstis pasenusiems politikams
Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktorius
Pirtis ar laidotuvės yra visiškai komercinės paslaugos, ir aš nematau nė vienos priežasties, kodėl jas teikti turėtų Savivaldybė. Kokia iš to nauda miestui? Jei Savivaldybės įmonės dirba neefektyviai, akivaizdu, kad jokios naudos mokesčių mokėtojams nėra. Vadinasi, kiekvienas panevėžietis tokias įmones subsidijuoja ir dalis jų mokesčių, užuot atitekę vaikų žaidimų aikštelėms ar gatvėms tvarkyti, nusėda tų įmonių kišenėse.
Jei Savivaldybės įmonės uždirba pelno, reikia rimtai apskaičiuoti, ar, atidavęs šią veiklą privačiam verslui, miestas negautų daugiau pinigų per surenkamus mokesčius.
Įsivaizduokime, kad turite 1000 eurų ir laikote juos po čiužiniu. Tokie pinigai neatneša jokios naudos. Lygiai tokia pati nauda iš neefektyviai veikiančios savivaldybės įmonės – ji yra, bet pinigų neuždirba ar uždirba juokingai mažai.
Viena esminių priežasčių, kodėl savivaldybės ir valstybė neturėtų užsiimti verslu, paprasta ir pragmatiška – jos labai prastos verslininkės. Verslą reikia daryti savo pinigais. Verslininkas, investavęs pinigus ir juos praradęs, jaučiasi blogai. Garantuoju, kad nė vienam savivaldybės įmonės vadovui neskauda, kad jo įmonė nusigyveno. Ir savivaldybėje visiems per daug neskauda, kad jos turtas neefektyviai naudojamas.
Demonstracijose visi šūkauja, esą savivaldybės turtas priklauso visiems mokesčių mokėtojams. Bet realiai jis neturi šeimininko.
Atsakymas, kodėl nuo sovietmečio tebeegzistuoja savivaldybių įmonės, yra politinės priežastys ir elementarūs asmeniniai interesai. Labai gerai turėti įmonių, į kurias valdžia gali nuleisti visokius partijos bičiulius, pasenusius politikus ar šiaip „nusipelniusius“ žmones. Tai yra politiškai naudinga.
Žvelgiant racionaliai ir pilietiškai, savivaldybė neturėtų teikti komercinių paslaugų, tai yra tokių, kurių galima nusipirkti rinkoje. Valstybės nuosavybe galėtų būti nebent strateginiai, nacionaliniam saugumui svarbūs objektai. Savivaldybių atveju tokių objektų praktiškai nėra.
Kitas klausimas – šilumos tiekimo įmonių valdymas. Vienas iš būdu pasiekti kuo didesnį ekonominį efektą, kuris būtų naudingas ir gyventojams, – pritraukti privatų kapitalą. Naudinga būtų, jei savivaldybės į tokių įmonių valdymą, dažnai patikėtą iš įvairių partijų nusėdusiems vadovams, įsileistų užsienio investuotojų, galinčių pritaikyti geros vadybos praktiką.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
