Vietoj alyvų ir žydinčių vaismedžių kvapo – vimdantis mėšlo dvokas, vietoj paukščių čiulbėjimo – vištų kudakavimas ir kalakutų burbuliavimas, skudurais, polietileno plėvele apkamšytos tvoros, ordos musių ir netgi blusų. Prestižine laikomos „Ąžuolo“ sodų bendrijos sodininkai guodžiasi tokiomis sąlygomis gyvenantys nuo tada, kai vieni jų kaimynai sugalvojo imtis verslo ir kone sodų vidury esantį savo šešių arų sklypą pavertė ferma.
L.Pavlovos paukštynu paverstas sklypas – skaudulys „Ąžuolo“ bendrijos sodininkams. Vidury sodų įveista ferma kaimynams neįveikiama. U.Mikaliūno nuotr.
Valyvumu nepasižyminčius kaimynus susitvarkyti ramų poilsį gamtoje pamiršę sodininkai bandė priversti ir gražiuoju, ir rašydami skundus visoms įmanomoms institucijoms. Viena po kitos tikrinti paukščių ūkio važiavusios komisijos baisėjosi netvarka, valdininkai atvirai sakė, kad nuo tokių kaimynų bėgtų kuo toliau, tačiau nesurado būdo, kaip išgelbėti žmones nuo mėšlo tvaiko. Mat Panevėžio savivaldybės nustatytos naminių gyvūnų laikymo taisyklės nedraudžia ne tik sodų bendrijose, bet ir miegamuosiuose mikrorajonuose nors ir fermą karvių užveisti.
„Impotentiška valdžia“, – po beprasmiško beldimosi į valstybės institucijų duris išvadas padarė „Ąžuolo“ bendrijos pirmininkas Valdas Lipnevičius.
Ferma šešiuose aruose
Trylika kalakutų, 40 vištų, 30 balandžių, 54 triušiai ir vienas gaidžiu giedantis šuo – tokį ūkį suskaičiavo „Ąžuolo“ bendrijoje Leninos Pavlovos sode prieš kurį laiką apsilankę inspektoriai. Juos iškvietę „ūkininkės“ kaimynai tvirtina, kad pavasario pradžioje fermos būta dar didesnės – už vielinės tvoros šešių arų sklypelyje kudakavo ir kleketavo bene 180 sparnuočių.
„Ąžuolo“ bendrijos sodininkė Jadvyga Dailidėnienė net ašarą nubraukia prisiminusi laikus, kai jos ir kaimynystėje įsikūrusio brolio sklypai buvo pripažinti vienais gražiausiai tvarkomų. Grožio neliko, kai brolis savąjį pardavė Leninos Pavlovos šeimai, o šioji užmiesčio sodą sumojo išnaudoti praktiškai – čia auginti ir pardavinėti paukščius.
Ne tik J. Dailidėnienė, bet ir visi artimiausi L. Pavlovos kaimynai dabar sako savo kiemeliuose nebegalintys nė arbatos išgerti – į namelius pargena nuo paukštidės atsklindantis dvokas.
„Sveiku protu nesuvokiama, kad sodų bendrijoje galima šitokią fermą laikyti. Kaime, kur kaimynas nuo kaimyno toliau, ir tai žmonės gražiau susitvarko“, – netvarka pašonėje stebisi J. Dailidėnienė.
Per žiemą sode nesilankanti moteris atvažiavusi pavasarį kaimynės kieme suskaičiavo per pusantro šimto paukščių.
„Atvažiavome – paukščių pilna, kalakutai burbuliuoja. Man spaudimas sukilo – ir atgal į miestą. Kitą dieną vėl tas pats – triukšmas, dvokas. Neįmanoma šalia tos paukštidės gyventi. Ar jūs kieme sėdėtumėte, kai už kelių žingsnių mėšlo krūvos. Kieme nei kepame, nei valgome“, – skundėsi sodininkė.
Inspektoriai spruko pasibaisėję
J. Dailidėnienė kenčia nuo nuolatinio dvoko, paukščių keliamo triukšmo, musių, sako, net blusų aptikusi. Moteris įtaria, kad šiukšlyną primenančiame kaimynės kieme jau ne tik pelės, bet ir žiurkės gali veistis. O kai pulkai vištų už tinklinės tvoros žemėse maudosi, dulka ir J. Dailidėnienės kiemas.
Artimiausia paukščių ir triušių augintojos L. Pavlovos kaimynė J.Dailidėnienė dabar sako savo kiemelyje nebegalinti nė arbatos išgerti – į namelį pargena nuo paukštidės atsklindantis dvokas.
Paukštidės įkaitais tapę septyni artimiausi kaimynai surašė skundą bendrijos pirmininkui. Šis kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, miesto Savivaldybę, Gamtos apsaugos departamentą, skundas pasiekė Maisto ir veterinarijos tarnybą. Tuomet prasidėjo komisijų vizitai į sodų bendriją.
„Savivaldybės darbuotoja atvažiavo, pakraipė galvą: oi, kaip baisu, bet nieko negalime padaryti. Liepė kviesti gamtosaugininkus. Iš jų irgi jokios naudos. O veterinarija pareiškė, kad tokiame šešių arų sklypelyje galima auginti apie 1300 paukščių arba keturias karves. Kad gėles soduose augina, matau, bet kad fermą įkuria, dar neteko regėti nei Estijoje, nei Latvijoje, tik mūsų bendrijoje“, – graudenosi J. Dailidėnienė.
Iš tikrintojų Jadvyga sulaukė tik patarimo nuo paukštyno atsitverti skardos tvora. Moteris jai taupo pinigus: nors kvapo nesulaikys, bent baisaus vaizdo nebematys.
Su paukštininke, anot kaimynų, gražiuoju pasikalbėti neįmanoma. Už tai, kad pasirašė skundą, J. Dailidėnienė teigia sulaukusi revanšo – pati buvo apskųsta aplinkosaugininkams dėl neva kieme laikomų kenksmingų atliekų. Pastarosiomis turbūt buvo palaikyta asbesto turinčio šiferio sprindžio aukšto tvorelė, skirianti gėlyną nuo pievos. Prieš porą savaičių atvažiavusiems tikrintojams beliko surašyti aktą, kad pažeidimo nerasta.
Verslui pasirinko netinkamą vietą
Iš paukščių klegesio ir vėjo atpučiamo kvapo L. Pavlovos sklypą surasti nesunku. „Sekundės“ korespondentams lankantis sodų bendrijoje, už paukštyno tvoros pavyzdingai tvarkomame J. Dailidėnienės sklype ilgiau užsibūti nesinorėjo – nosį rietė paukščių mėšlo dvokas. Sutikti sodininkai guodėsi tokią smarvę kenčiantys dažnai.
„Mėšlo kvapo mes jau prisiuostėm. Vienu metu iš jų pusės į mano sklypą srutos bėgdavo. Pavasarį mėšlą vežė, bet naujo vis prisikaupia. Daržovių sode neauginu, norime poilsiui vietą turėti, bet ilsėtis neįmanoma“, – guodėsi Ada Gurskienė.
Senjorai skaudu, kad į jos priekaištus paukštininkai atsako nepagrįstais kaltinimais, esą su dukra kėsinasi jų sklypą nupirkti.
„Kam man ta jų žemė, jei ir savo jau per daug tokiame amžiuje“, – pramanais stebisi A. Gurskienė.
Artima paukštininkų kaimynė gydytoja okulistė Rita Žeromskienė pasakojo, kad jos mama atvažiavusi pailsėti greitai prašydavosi namo – negalėdavo pakęsti dvoko.
„Mes jau vyresnio amžiaus žmonės, niekur nebeišvažiuojame, tad sode norime pailsėti“, – paukščių augintojų nesupratingumas stebina gydytoją.
Nuo kaimynų ūkį šeimininkai slepia po skudurais. Sodininkai tvirtina pavasarį vis tiek suskaičiavę už skudurų kuldakuojančius gerokai per šimtą paukščių.
Pasak jos, jei kaimynai tvarkingai augintų penkias višteles ir keletą triušių, niekas nesipiktintų. Tačiau pulkai paukščių, kalnai mėšlo ir tokiam ūkiui netinkamos sąlygos net kantriausius išveda iš pusiausvyros.
„Jie turi didžiulį verslą, bet sodų bendrijos vidurys tam visai netinkama vieta. Mėšlas nuo upelio vos už 15–20 metrų, netoliese šulinys. Visą gyvenimą jo vandenį geriam, kartą patikrinom – nustatytas per didelis nitratų ir nitritų kiekis, o juk mes gal jau dvidešimt metų sodo nesame mėšlu tręšę, trąšų naudojame labai minimaliai“, – grėsmę sveikatai mato gydytoja.
Anot R. Žeromskienės, po tikrintojų vizitų paukštininkai kiemą kiek susitvarkė, bet nemalonų kvapą vėjas atpučia.
Apie nepatogumus sode subtiliai prasitarė ir Respublikinės Panevėžio ligoninės gydytojas Algirdas Žemaitaitis.
„Smagumo tikrai nėra“, – pripažino kiek tolėliau nuo fermos besiilsintis medikas.
Susidūrė su impotentiška valdžia
L. Pavlovos paukštynas – didžiausias bendrijos pirmininko V. Lipnevičiaus galvos skausmas. Sodininkai jau bene dešimt metų su neoficialia paukščių ferma kovoja it su vėjo malūnais.
„Sodų bendrijų veiklą reglamentuojančiame įstatyme aiškiai parašyta: nė vienas jos narys negali pažeidinėti kitų interesų, gyvūnai laikomi ne arčiau nei už trijų metrų nuo kaimynų tvoros, negali būti skleidžiami nemalonūs kvapai, triukšmaujama, privaloma laikytis tvarkos. Ir kas iš to? Mūsų impotentiška valdžia įstatymų arba nemoka skaityti, arba nenori. Tikrintojai paklaikę išvažiuoja, bet nieko nedaro“, – piktinasi V. Lipnevičius.
Pirmininkui baisiausia, kad patys paukštininkai raito nepagrįstus skundus dėl tvarkingų kaimynų, o komisijos lekia jų tikrinti, užuot gynusios sodininkus.
„Dabar šilta ir drėgna, eina šutas, įsivaizduokite, kokie kvapai nuo to paukštyno, o gamtosaugininkams nerūpi, kaip mėšlas laikomas, Veterinarijos tarnyba gina ne žmonių, bet gyvūnų teises, o Savivaldybė iš viso neįgali savo teritorijoje tvarką padaryti“, – absurdu Panevėžyje stebisi V. Lipnevičius.
Veterinarai dar ir pagyrė
„Ąžuolo“ sodų bendrijos skaudulys gerai žinomas mažiausiai keturioms valstybinėms institucijoms. Sodininkų bėdą jos mėto viena kitai ir visos baksnoja į miesto Savivaldybę – sodų bendrijos tikrąją šeimininkę.
Visuomenės sveikatos centras sodininkams atsakė nesąs įgaliotas spręsti kaimynų ginčų.
„Jei gyventojams trukdytų ūkinę-komercinę veiklą vykdantis objektas, pavyzdžiui, nemalonų kvapą skleistų įmonė, skundą tirti būtų mūsų pareiga. Bet „Ąžuolo“ bendrijoje fermą užveisė ne juridinis asmuo, o gyventojai, ir mes nieko negalime padaryti“, – „Sekundei“ teigė Visuomenės sveikatos Saugos kontrolės skyriaus vedėja Vida Vyčienė.
Ji pati buvo nuvykusi apžiūrėti L. Pavlovos paukštyno ir pripažįsta pasibaisėjusi.
„Mano akimis, ten ferma ir ji baisi. Kiekvienas sveiko proto kaimynas skųstųsi“, – mano V. Vyčienė.
Visuomenės sveikatos centras apie sodininkus įkaitais pavertusį paukštyną pranešė institucijoms – miesto Savivaldybei bei Maisto ir veterinarijos tarnybai, kurios, atrodytų, turėjo padaryti tvarką.
Pastarosios specialistai, nuvykę pas L. Pavlovą, kone rankomis plojo iš džiaugsmo.
„Šeimininkai savo gyvūnus myli, netgi sakyčiau, kad jiems gyvūnai svarbiau nei žmonės. Vaizdas žmogaus akiai nekoks, bet gyvūnams nėra svarbus grožis. Triušiai pašerti, pagirdyti, vištos, kalakutai laisvėje vaikšto, po medžiu, pavėsyje, gryname ore sugula – tiesiog puiku“, – įvertino vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Laima Šomkienė.
J.Stašys, išvydęs, kokiomis sąlygomis vištidėje laikomas šuo, griebėsi už galvos. Su vištomis ir gaidžiu užtvertas keturkojis stypsojo ant maždaug pusantro metro aukštyje iškeltos būdos ir ne lojo, o keistai ambrijo į gaidžio panašiu balsu.
Tačiau Panevėžio gyvūnų globos draugijos žmonėms sąlygos nepasirodė tokios puikios. Draugijos direktorės pavaduotojas gyvūnų saugai Justinas Stašys, išvydęs, kokiomis sąlygomis vištidėje laikomas šuo, griebėsi už galvos. Su vištomis ir gaidžiu užtvertas keturkojis stypsojo ant maždaug pusantro metro aukštyje iškeltos būdos ir ne lojo, o keistai ambrijo į gaidžio panašiu balsu.
„Šuo įkalintas, negali normaliai įlipti į būdą ir iš jos išlipti, nes užkelta keturis kartus aukščiau nei gyvūno ūgis. Šuo tapęs paukščiu – į aplinką nebereaguoja taip, kaip būdinga šunims, nerodo emocijų“, – įvertino J. Stašys.
Gyvūnų globėjai šeimininkų reikalaus išlaisvinti keturkojį arba jį paims.
Tikrinti paukštyno atvykę Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento miesto agentūros specialistai tik konstatavo, jog gyvūnų per maža, kad imtųsi aiškintis, ar mėšlas tinkamai tvarkomas.
Mieste – nors ir karvių banda
Visos institucijos vargstantiems sodininkams nurodė vienintelę jų gelbėtoją – Savivaldybę, nustatančią naminių gyvulių laikymo mieste taisykles. Daug vilčių į ją dėję žmonės liko it musę kandę ir pripažino apie tokį valdžios neįgalumą nebūtų galėję nė pagalvoti.
Atvykę Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus specialistai tik rankomis skėsčiojo – pernai Savivaldybės administracijos direktorės Kristinos Vareikienės patvirtintose taisyklėse numatyta, kad naminių gyvulių ir paukščių negalime laikyti tik miesto centre. Toliau nuo jo – kad ir karvių bandą.
„Visi miesto pakraščiai, nauji rajonai, tuo labiau sodai, nepatenka į draudžiamą zoną. Nėra nustatyta, kiek vištų ten auginti, todėl mes niekaip negalime reikalauti, kad paukštyną panaikintų“, – teisinosi Savivaldybės Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus specialistė Genė Mekienė.
Įsakymą dėl gyvūnų laikymo mieste pasirašiusi administracijos direktorė K.Vareikienė net ir informuota apie „Ąžuolo“ sodininkų skaudulį dvi dienas nesugebėjo rasti laiko pokalbiui su korespondentais šia tema.
Bėdos dėl luomo
Kol sodininkai ieško, ar dar liko institucija, galinti juos apginti, ūkio savininkė L. Pavlova kaltina kaimynus susidorojimu. Mieste gyvenanti, į sodą tik gyvūnų pašerti nuvažiuojanti moteris guodžiasi kaimynams neįtinkanti ne dėl savo paukštyno, o dėl socialinės padėties.
„Esu ne to luomo žmogus. Jie man norėtų nurodyti, kur žolę ravėti, kur pagaliuką įkalti. Nebežinau, kaip nuo jų puolimo atsiginti“, – skundėsi L. Pavlova.
Anot jos, kaimynams neįtinkanti jau bene ketvirtį amžiaus, kai tik įsigijo sodą. Esą pirkdama net atsiklausė, ar galės paukščius auginti, ir niekas neprieštaravo. Bet netrukus prasidėjo problemos.
„Vaikas pėdutę kaimyno darže įmynė ar dviračiu ant pievutės užvažiavo – ir jau blogai“, – piktinosi L. Pavlova.
Ūkis sode, anot jos, yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir būtinybė. Priešlaikinei pensijai dokumentus besitvarkanti L. Pavlova sako ūkį ėmusi kurti užklupus nelaimei – sunkiai susirgusiam sūnui reikėjo ekologiškos mėsos. Dabar, anot jos, sūnaus sveikata pagerėjusi ir pati jau nusiteikusi ūkį gerokai sumažinti.
„Visaip bandau įtikti. Broilerių neauginu, kad nesmirdėtų, tik dedekles višteles. Kvapus stengiuosi panaikinti. Jau pradėjau kalakutus pjauti. Pasiliksiu kokias penkias vištas, bet vis tiek kaimynams būsiu bloga. Neliks paukščių, atsiras kita bėda. Nori mus iškraustyti, nes sklypo kažkam reikia. Biednas ruskelis neįtinka“, – „Sekundei“ teigė L. Pavlova.
Moteris sakosi jaučianti kaimynų diskriminuojama ir dėl tautybės. Esą ne kartą buvusi pavadinta ruskele.
„Kokie mes ruskeliai, esu lietuvė, mūsų vaikai čia užaugo, lietuviškai šneka“, – tautine diskriminacija kaimynus kaltina L. Pavlova.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
