Paprastų mirtingųjų skundais, pagalbos prašymais nukloti
visų valdiškų įstaigų darbo stalai. Skundžiamasi dėl nenusisekusio gyvenimo,
suįžūlėjusių tarakonų, lėtapėdžių biurokratų, negrąžintos žemės, pašvinkusios
dešros. Valdininkų jau niekuo nebenustebinsi. Jų nešokiruoja ir „etatiniai“
skundikai, užverčiantys raštines savo prašymais, o į priėmimus
ateinantys vien tam, kad „pasirokuotų“ su valdžia.
Lietuviai – kuklūs
Kad Lietuva – pavyduolių ir skundikų kraštas, visagalė statistika neigia. Pagal skundų skaičių Europos ombudsmeno tarnybai, analogiškai Seimo kontrolierių tarnybos įstaigai, Lietuva užima tik 20 vietą. Laipteliu žemiau – estai, o latviai – priešpaskutinėje – 24 vietoje. Atrodytų, dar vos tik kojas Europos Sąjungoje apšilę lietuviai neturi pagrindo griežti danties ant europietiškų įstaigų biurokratų, o gal dar nemoka žmoniškai pasiskųsti. ES naujokė Malta skundikų sąraše – pirmoji, Kipras – trečias, slovėnai – penkti. Matyt, kaltas lietuvių būdas – jau geriau burnoti ir keikti netikusią valdžią, nei ginti savo teises civilizuotais būdais. Nepaisant įgimto kuklumo, nepatenkintųjų skundų ir prašymų įvairioms institucijoms kasmet vis daugiau.
Panevėžiečiai – reti svečiai
Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus priimamojo vyriausioji specialistė Genutė Lukaševičienė teigia, kad panevėžiečiai – neįkyrūs. Į prezidentą su įvairiais prašymais ir skundais jie kreipiasi retai. „Daugiausia pagalbos prašymų sulaukiame iš socialinėmis problemomis garsėjančių šalies vietų ir iš didžiųjų miestų“, – „Sekundei“ sakė G.Lukoševičienė. V.Adamkaus įtempta darbotvarkė neleidžia švaistyti laiko gyventojų priėmimui, tam yra Prezidento priimamojo specialistai.
„Visokių interesantų būna. Vieni – sunkiau bendraujantys, piktesni, kiti – norintys išsipasakoti, pasiguosti. Būna ir taip, kad išsakęs savo problemą žmogus tvirtina: jei lygiai taip pat jį būtų išklausę vietos valdininkai, nebūtų važiavęs iš tolimo kaimo į Vilnių“, – pasakoja pašnekovė.
„Turiu pripažinti, kad Panevėžio apskritis, palyginti su kitomis mano kuruojamomis (Kauno ar Utenos), nėra tokia problematiška. Pernai gavome tik 19 skundų. Iš jų 9 buvo dėl Panevėžio miesto savivaldybės ir 1 dėl Panevėžio rajono savivaldybės pareigūnų galimo piktnaudžiavimo. Šie skaičiai nėra dideli. Šiais metais į mane kreipėsi 13 piliečių. Atlikę tyrimą pripažinome, kad tik 4 skundai yra pagrįsti, 7 atmesti nepasitvirtinus nurodytiems pažeidimams, o 2 skundų tyrimas nutrauktas Seimo kontrolierių įstatyme numatytais pagrindais, t. y. tarpininkaujant Seimo kontrolieriui skunde keliamos problemos buvo išspręstos pareigūnų gera valia“, – „Sekundei“ sakė Seimo kontrolierius Augustinas Normantas.
Kontrolierius pabrėžė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos pareigūnai vis dar vilkina natūra grąžintinų žemės sklypų detaliųjų planų rengimą, o tai turi įtakos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo eigai. Dabar tai – vis dar aktualiausios problemos visoje Lietuvoje. „Keletą kartų žmonės yra kreipęsi į mus, kad Panevėžio miesto savivaldybės pareigūnai, jų manymu, neteisėtai atsisako suteikti socialinį būstą, tačiau atlikę tyrimą piktnaudžiavimo faktų nenustatėme“, – teigė A.Normantas. Skundų kontrolieriai kasmet gauna vis daugiau, tačiau, pasak pašnekovo, mažėja pagrįstų.
Centai – ne pinigas
Per šį pusmetį vartotojų teises ginančios tarnybos Panevėžio apskrities skyrius gavo 176 vartotojų skundus. Pirmauja panevėžiečiai – 75 procentus pagalbos prašymų žodžiu ir raštu pateikė miesto gyventojai. Daugiausia žmonės piktinasi dėl prasta ne maisto prekių ir paslaugų kokybe. „Daugėja skundų dėl elektroninio ryšio paslaugų, gausu nepatenkintųjų iš mobiliojo ryšio bendrovių gautomis sąskaitomis“, – pasakojo vartotojų teisių gynėja L.Čerauskienė. Vis dažniau žmonės į šią tarnybą kreipiasi skųsdamiesi komunalininkais: nėra karšto vandens, prastas šildymas, problemos dėl skaitiklių priežiūros ir patikros, šilumos punktų renovacijos.
„Itin padaugėjo skundų dėl statybos darbų kokybės. Masiškai skundžiamasi plastikinių langų ir šarvuotų durų gamintojų darbo broku. Yra nepatenkintųjų bankų teikiamomis finansinėmis paslaugomis“, – teigė J.Čerauskienė. Visai neseniai atsirado dar negirdėta skundų rūšis – pasirodo, atsiskaityti monetomis, o ypač baltais centais, tampa problema. „Bankai šių monetų nėra išėmę iš apyvartos, jos cirkuliuoja kaip atsiskaitymo priemonė, tačiau verslininkai, keisdami smulkias monetas, susiduria su problema – už tai bankai ima mokestį. Šias papildomas išlaidas bandoma užkrauti ant vartotojų pečių, o tai jau – jų teisių ir įstatymų pažeidimas.
Padeda ir anonimams
Panevėžio apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Violeta Krivickienė tvirtino, kad skundų sulaukiama kone kasdien. Ketvirtadienį paskambino panevėžietis ir pranešė, kad Respublikos g. esančioje „Saulutės“ parduotuvėje prekiaujama supuvusiais kiaušiniais. „Nuvykę kiaušinių jau neberadome. Mus pasitikęs žmogus aiškino, kad iš sudužusių kiaušinių sklido nemalonus kvapas. Aptikome nemažai kitokių pažeidimų“, – pasakojo V.Krivickienė.
Šiais metais Veterinarijos ir maisto tarnyba sulaukė daugiau skundų nei pernai. „Nemanau, kad prastėja maisto kokybė. Gal žmonės raštingesni tapo“, – svarstė pašnekovė. Tarnyba ranka nenumoja ir į anonimų skundus. „Būna, kad skambina vien tam, jog išlietų savo pyktį, emocijas, – skundas nekonkretus. Jei skundas yra objektyvus – važiuojame aiškintis. Paprastai tikriname visus pranešimus“, – teigė V.Krivickienė. Kartais galimybių padėti beveik nėra: „Žmogus nusipirko dešrelių. Laikė jas keletą dienų, virė, kepė ir paskui, pajutęs nemalonų kvapą, pranešė mums. Teigti, kad jis pirko sugedusias dešreles – per drąsu, nes neaišku, kokiomis sąlygomis jos buvo laikytos namuose“.
Maisto ir veterinarijos tarnybos telefonai netyla, o miesto Vyriausiojo policijos komisariato anoniminiu pasitikėjimo telefonu per šį pusmetį skambino vos 10 žmonių. Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas Konstantinas Kulikovas mano, kad skambinantieji sutrinka, kai susivokia, jog kalbasi su atsakikliu. Yra keletas skundų dėl pareigūnų elgesio. Jie perduodami Vidaus tyrimų tarnybai. Dažniausiai paskambina ir tyli. Arba ko nors klausia ir supratę, kad kalba ne su žmogumi, padeda ragelį. Praneša apie triukšmaujančius kaimynus. Tačiau apie įvykius, kur reikalingas skubus pareigūnų įsikišimas, reikia pranešti policijos budėtojams.
„Skambinant į anoniminį pasitikėjimo telefoną nebūtina sakyti savo vardą, pavardę, tačiau yra žmonių, kurie prieš dėstydami savo problemą prisistato“, – pasakojo K.Kulikovas. Jo nuomone, panevėžiečiai dar nėra įpratę naudotis anoniminiu telefonu: „Jie tikisi pašnekesio su pareigūnu, o tereikia trumpai ir aiškiai išdėstyti savo problemą“. Bene didžiausią skundikų laviną atlaiko komisariato budėtojai – „uliojantys“ kaimynai, palaidi šunys, siautėjantys chuliganai, agresyvūs sutuoktiniai – nė vienas prašymas nepraleidžiamas negirdomis. Netgi nuolatinės „klientės“ – garbaus amžiaus panevėžietės, kurią esą nuolat nuodija, pasak jos, kagėbistas kaimynas. Policija į jos namus vyksta kas keletą dienų, anot senutės – nuodai į jos butą skverbiasi net ir per ką tik įstatytas šarvuotas duris. Apsilankius policininkams, „nuodijimo“ procesas aprimsta. Keletui dienų.
Skundikų nesutiko
Kas antrą pirmadienį nemažą darbo dienos dalį interesantų rūpesčiams išklausyti skiria Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė. „Savo bėdas žmonės išsako žodžiu, sulaukiame nemažai raštiškų pagalbos prašymų. Didžioji dalis kreipiasi dėl žemės grąžinimo klausimų, sklypų ribų, statybos priežiūros“, – pasakojo apskrities viršininkė. Per pusantrų metų jai neteko susidurti su agresyviais interesantais. „Žmonės nepikti, tik nusivylę, kad nepavyksta išspręsti jiems aktualių klausimų“, – sakė G.Umbrasienė. Ji net besiskundžiančiųjų nedoru kaimynų elgesiu nelaiko skundikais: „Jeigu išversta bendra siena ir griūva tavo namai, argi apie tai pranešusįjį galima vadinti skundiku?“ Jautriausi, pasak viršininkės, žemės grąžinimo klausimai. „Įstatymų painiava – didžiulė. Žmonėms tenka pripažinti, kad teisėtas sprendimas ne visada yra teisingas. Esame nemažai žmonėms padėję, bet apskrities viršininkas – ne visagalis. Aš neturiu teisės atšaukti nei savo, nei kitos apskrities viršininkų įsakymų. Tai tegali padaryti teismas, o bylinėtis žmonės nelabai nori“, – pasakojo G.Umbrasienė.
Atsakingas už šuns gyvybę
Į kiekvieną miesto mero Vito Matuzo priėmimą užsiregistruoja nuo 12 iki 17 žmonių. Pasak jo patarėjos Jardos Paukštienės, paprastai keleto valandų susitikimams su miestiečiais nepakanka ir priėmimas užsitęsia iki vėlyvo vakaro. „Savo darbo Savivaldybėje pradžioje keletą kartų dalyvavau mero gyventojų priėmimuose. Gana valdiška frazė „žmonių priėmimas“ man įgijo visai kitą prasmę. Supratau, kad „priimti žmogų“ – tai jį suprasti, išklausyti, paguosti, nuraminti, išspręsti jo problemą, paprasčiausiai pasikalbėti su žmogumi. Atėjusių susitikti su meru žmonių bėdos, skundai, prašymai, nelaimės po kokio trylikto interesanto ima atrodyti neįveikiamos“, – sako patarėja. Mero požiūrio šiuo klausimu išklausyti neteko – jis komandiruotėje Strasbūre.
Panevėžiečiai miesto galvai skundžiasi kaimynais: netvarkingi, triukšmingi, savo šunų neprižiūri, kaimyno obelis lapus į jo kiemą barsto, tvora vaizdą užstoja… Skundžiasi, kad gatvės duobėtos, žolė nenušienauta, kiemai nevalyti… Piktinasi, kad švenčių per daug, kad politikai biudžeto pinigus „fejerverkams“ dalija… Tačiau ateina ne tik piktintis ar bartis, ateina ir padėkoti. Atneša gėlių, dovanoja knygų, skaito savo kūrybą, pataria merui, kaip reikėtų geriau miestą valdyti, kviečia į renginius.
V.Matuzas savo memuaruose galės aprašyti vyriškį, kuris burnojo ant valdžios, įstatymų, teismų, policijos, Seimo… Meras nebeapsikentęs paklausė, kuo gi dėl visų blogybių kaltas jis – Panevėžio meras? Žodžio kišenėje neieškantis interesantas atšovė: „Net jeigu mano šuva susirgs ir pastips, tai tu būsi kaltas ir atsakingas, vien todėl, kad esi meras ir aš už tave balsavau!“
Visi skundai – knygoje
Rajono meras Petras Žagunis nelaukia, kol bėdų prispirti miestelių ir kaimų gyventojai pravers jo kabineto duris. Jis pats lankosi atokiausiose rajono vietose ir lyg kempinė sugeria visus rūpesčius. „Nėra piktų žmonių. Susišneku su visais. Nėra buvę, kad iš mano kabineto eitų tiesiai į laikraštį skųstis. Gal viena piktai nusiteikusi buvo. „Duokit darbo arba pasiimkit anūkę“, – sako. Patariau, gal verčiau tegul dukra dirba, o ji prižiūri vaiką. Ne, netinka. Bet šis atvejis – išskirtinis. Paprastai konfliktinių situacijų nebūna. Gatvių tvarkymas, vandens tiekimas, socialiniai klausimai, pašalpos – pagrindinės problemos, dėl kurių kreipiasi rajono gyventojai“, – pasakojo P.Žagunis. Jis nuo darbo stalo pasiima užrašų knygą. Čia suguldyti visi rajono gyventojų skundai ir prašymai, išsakyti merui per susitikimus. „Raguvoje – žemėtvarkos klausimai, dėl tvenkinio valymo, senų medžių pjovimo, varnų naikinimo. Krekenavoje – neįgali moteris prašė kompiuterio. Prašo stomatologijos kabineto, norėtų ir kosmetologijos. Panevėžio seniūnijoje – bebrai puola, Skaistgiriuose – sutrinkantis elektros tiekimas, Barklainiuose – nėra vandens telkinio gaisrams gesinti….“ – nesustodamas žmonių bėdas vardijo P.Žagunis. Pavartęs savo užrašus, jis pabrėžė, kad kai kurie prašymai jau įvykdyti – moteris greitai džiaugsis kompiuteriu, atidarytas kosmetologijos kabinetas, greit miestelio gyventojai vietoje taisysis dantis.
„Ne visi prašymai įvykdomi per dieną. Prireikia laiko. Šią knygelę vartau dažnai, kad pasitikslinčiau, ar viskas eina pagal numatytus planus“, – sakė rajono meras. Beje, į susitikimą su juo Geležiuose („Sekundė“ rašė, kad per šventę Tiltagaliuose aplinkinius kaimus terorizuojanti chuliganų grupuotė iš Geležių sukėlė muštynes, sudaužė Seimo nario Antano Matulo automobilį, prikūlė juos drausminti bandžiusius policininkus) atėjo apie 60 žmonių. „Kad nors vienas būtų užsiminęs apie tą gaują. Bijojo prieiti, galėjo anoniminį raštelį pasiųsti“, – dėl vietos gyventojų nepasitikėjimo valdžia krimtosi P.Žagunis. Meras metų pabaigoje atliks savosios prašymų ir skundų knygelės „reviziją“: „Dar kartą įdėmiai peržiūrėsiu, ką pavyko padaryti. Tikiuosi, kad neišpildytų prašymų liks labai nedaug“.
Rasa ŠOŠIČ
H.Kudirkos nuotr. P.Žagunis visus rajono gyventojų prašymus
ir skundus rašo į knygą ir nuolat tikrinasi, kiek jų pavyko
įgyvendinti.
