Nevykęs maistas geros kelionės gal ir nesugadins, bet nuotaiką apkartins. Kad to nenutiktų, IQ siūlo įsidėmėti penkis adresus, kur verta užklysti pusryčių, pietų bei vakarienės, kai keliai trumpam ar ilgam nuves į Niujorką.
Pusryčiai. „Gramercy Park Hotel“. Boutique viešbutis prie pat vienintelio visame Manhatane privataus parko (raktus į jį turi tik aplinkinių būstų savininkai) pirmiausia įdomus dėl savo interjero bei įspūdingos meno kolekcijos. Verta ilgiau patyrinėti originalų visų pirmo aukšto erdvių apšvietimą, prisėsti prie milžiniško židinio vestibiulyje ar pasidairyti po jo prašmatnų barą „Rose Bar“. Visgi tikru „Gramercy Park Hotel“ brangakmeniu galima vadinti terasą 18-ame aukšte, iš kurios atsiveria stulbinanti Niujorko panorama. Būtent dėl jos į terasą pusryčiauti rytais pakyla toli gražu ne tik šiame viešbutyje apsistoję svečiai.
Šalčiausiu metų laiku, kai kraštovaizdį nuo valgančiųjų atitveria stiklo blokelių sienos, galima gėrėtis tarp gausių atogrąžų augalų šen bei ten išnyrančiais meno kūriniais, tarp kurių yra ir Andy Warholo ar Damieno Hirsto darbų. Dizainui šioje terasoje, kaip ir apskritai viešbutyje, skirta neabejotinai daug dėmesio. O maistui? Jis sužavės, jei nesibaidote didelių porcijų ir kiek riebokų patiekalų. Gramercy Park Hotel, 2 Lexington Avenue.
Pietūs. „The Sea Grill“, Rokfelerio centras. Restoranas, į kurį gali nusileisti liftu prieš tai numalšinęs patriotinį alkį: juk lietuviška trispalvė tarp daugybės viso pasaulio šalių vėliavų plevėsuoja prie pat Rokfelerio centro durų. Restoranų šiame centre apstu, tačiau „The Sea Grill“ jau įvertintas ir maisto kritikų, ir lankytojų. Kaip sufleruoja pavadinimas, restorane daugiausia siūloma egzotiškiausių žuvų ir jūrų gėrybių patiekalų. Ragauta didžioji auksinė skumbrė (mahi mahi) buvo nepriekaištinga, kaip ir šokoladinio pudingo bei pistacijų ledų desertas. Ir tai, kaip leido numanyti restorano pelnyti prestižiniai apdovanojimai bei apsalę aplinkinių valgytojų veidai, nebuvo atsitiktinumas.
Viešnagę šiame restorane, kaip ir daugelyje madingų Niujorko vietų, vertėtų suplanuoti gerokai iš anksto. Vidurdienį suplanuotus pietus paprašius bent pusvalandžiu pavėlinti, restorano administratoriai tai padaryti atsisakė: norinčių čia pavalgyti tiek, kad tiksliai kaip laikrodis veikiančiai restorano virtuvei jokios improvizacijos nepriimtinos. Nenuostabu: „The Sea Grill“ traukos taškas – ne tik puiki virtuvė, bet ir aplinka. Už stiklinės sienos – čia pat išlietoje čiuožykloje pramogaujantys amerikiečiai. Net kovo mėnesį: pavasaris šiemet vėlyvas ir Niujorke. The Sea Grill, Rockefeller Centre, 19 West 49th Street.
Pavakariai. Taimso skveras. Iš tiesų verta rinktis bet kurį barą, viešbučio lounge, restoraną – bet ką, kas stovi legendinėje Taimso aikštėje ir gręžiasi į ją vitrininiais langais. Milžiniškuose ekranuose kas sekundę vis griūvančios reklamos – dinamika, kuri hipnotizuoja, leidžia tiesiog įbesti akis ir nieko negalvoti. Arba gurkšnojant arbatą, kavą ar tauresnius gėrimus maloniai praleisti valandėlę kitą. Deja, taisyklė, kad kuo geresnėje ir turistams patrauklesnėje vietoje įrengtas restoranas, tuo prastesnis jo maistas, šįsyk pasitvirtino. Tad nereklamuosiu, kuris iš „Marriott“ viešbučio barų nesužavėjo nei užkandžiais, nei karštuoju patiekalu, nei desertu. Pagrindinis maistas čia skirtas akims ir jis yra ne lėkštėje, bet už lango. Taimso skveras, Niujorkas.
Vakaras. „Barbounia“. Vėlyvas trečiadienio vakaras restorane „Barbounia“ veikiau primena amžiną, nei pradžios, nei pabaigos neturintį savaitgalį. Sausakimšoje patalpoje staliukai taip sugrūsti vienas šalia kito, kad sunku neįmerkti alkūnės į kaimyno lėkštę. Bet ar tai problema? Viduržemio jūros regiono virtuvę išpažįstantis restoranas net ir šiuo klausimu atrodo graikiškai atsipūtęs. Būtent graikiškos virtuvės patiekalų valgiaraštyje radau daugiausia. Be abejo, modifikuotų pagal restorano šefo polėkį ir fantaziją. Todėl, pavyzdžiui, musaka – tradicinis ėrienos ir baklažanų apkepas – nustebino tuo, jog krosnyje kepti baklažanai ir pomidorai sugulė ne tarp ėrienos sluoksnių, bet šalia apkepo.
Dar efektingiau atrodė avienos kebabas – didžiulis tešlos paplotis aplipdytas aplink metalinį indą ir taip iškeptas. Prapjovus papločio viršų pasirodo jo viduje iškepusi ėriena. Patiektas įspūdingai, tačiau pratusiems prie kiek daržoviškesnių patiekalų gali pasirodyti sprangoka. Visgi iš esmės restorano maistas nesivaiko didelių pretenzijų – tai tiesiog gerai paruošti klasikinės virtuvės patiekalai iš kokybiškų produktų su žiupsniu šefo fantazijos.
Stebint atviroje virtuvėje besisukančius virėjus (beje, ir šefais, ir padavėjais dirba vien vyrai) dingteli, kad ne mažiau už taip dažnai eskaluojamą meilę maistui svarbu profesionalumas. Įdomu, ką – meilę ar profesionalumą – labiau įvertino „Michelin“, savo gide pasiūlęs Niujorke neaplenkti restorano „Barbounia“? Barbounia, 250 Park Avenue South (20th Street).
Vėlyvas vakaras. „Spice Market“. Meatpacking district – madingas ir brangus Niujorko regionas, savo nesuskaičiuojamuose klubuose ir restoranuose laukiantis tokių pat madingų ir brangių lankytojų. Tačiau „Spice Market“ restoranas pirmą įspūdį labiau pagardina ne prabangos, bet azijietiškos stilistikos prieskoniais. Ir šis įspūdis neapgaulingas: restorano savininkas „Spice Market“ įkūrė įkvėptas savo ilgų kelionių po Pietryčių Aziją. Dviejų aukštų restoranas iš tiesų primena senovinį rytietišką prieskonių turgų: baldai ir interjero detalės jam buvo suvežti iš viso Pietryčių Azijos regiono.
Visgi kur kas aštriau nei interjere Azijos dvelksmas juntamas jau prie stalo, ragaujant aštrias samosas, kiaulienos vindalu, vištienos karį, traškias krevetes, gaivias, nors aštrokas salotas. Burnoje įsiliepsnojantį gaisrą bandome gesinti niekada neregėtu alumi, padavėjos tikinimu, primenančiu populiarųjį „Guinness“. Ir nors kyla minčių, kad arba padavėja nesuprato, ko norime, arba ji tiesiog nėra ragavusi „Guinness“, šiame prieskonių turguje norisi pasiklysti. Ilgam. Spice Market, 403 West 13th Street.
