Paauglystėje nusprendęs teatre susirasti trumpalaikį papildomą pajamų šaltinį, aktorius Romualdas Urvinis čia užsibuvo daugiau nei pusę amžiaus. Švęsdamas 70 metų jubiliejų jis gali didžiuotis esantis vienas iš režisieriaus J.Miltinio mokyklos „paskutinių mohikanų“. Tačiau viską su kaupu teatrui atidavęs aktorius jaučiasi naivus ir nesubrendęs. Ką nors žadėti jam nebeleidžia laikas.
Norėjo užsidirbti
„Jau ir šiandien galvoju, kada baigsis tas šurmulys ir galėsiu ramiai paimti teptuką“, – apie vaidinant praleistus metus kalbėjo Panevėžio J.Miltinio dramos teatro aktorius R.Urvinis.
Kadaise jis net nenumanė, kad vaikiškas nesusipratimas užsitęs taip ilgai ir taps viena didžiausių gyvenimo aistrų.
Į teatrą R.Urvinį atvedė mama. Mat penkiolikmečiam gimnazistui žinia, kad teatre reikalingi berniukai, tuomet pasirodė puiki proga užsidirbti.
Tačiau viskas buvo rimčiau – režisierius J.Miltinis rinko aktorių studiją ir rengėsi ruošti naują aktorių kartą. O apie piniginį atlygį net kalbų nebuvo.
„Per savaitę pasirengiau, nuėjau į atranką ir užsikrėčiau“, – apie aktorystės pradžią pasakojo jubiliatas. Rimtas, susiklausęs kolektyvas, drausmė ir šventiška atmosfera uždegė R.Urvinio širdyje norą pasilikti teatre.
„Matyt, aktorius yra tokia natūra, kad netelpa savyje. Aišku, neduok Dieve, jei jis save išsišvaisto. Tačiau rimtas aktorius nori save realizuoti. Gal taip ir atsiranda pomėgiai, kartais pasiekiantys net profesionalų lygį“, – apie netikėtą likimo posūkį pasakojo R.Urvinis.
„Dūšioje“ – nesubrendęs
Tikru aktoriumi R.Urvinis tvirtina tapęs 1954 metais, kai režisierius J.Miltinis dėl savo pažiūrų turėjo palikti dramos teatrą. Pasikeitusi vadovybė pasirūpino jauno artisto iki tol negautu atlyginimu ir patikėjo daugiau svarbių vaidmenų. Tame kolektyve R.Urvinis tvirtino užaugęs ir subrendęs kaip tikras aktorius.
Dabar jis brangina kiekvieną – nuo epizodinio iki pagrindinio – savo vaidmenį: į juos sudėta visa „dūšia“. Svarbiausi vis dėlto jam buvo dramaturgo Ž.B.Moljero pjesių „Žoržas Dardenas“ ir „Tariamasis ligonis“ vaidmenys.
„Kaip sakydavo J.Miltinis, aktoriui nesuvaidinti ką nors iš Moljero – blogai“, – prisimena Panevėžio teatro senbuvis. Tačiau ir šie du vaidmenys R.Urviniui neleido pajusti darbo pilnatvės.
„Teatrui atiduota viskas, gal ir su kaupu. Skolingas lyg ir nesijaučiu. Tačiau sulaukus tokio garbaus amžiaus girtis paprasčiausiai būtų nepadoru ir negarbinga. Bet ką nors žadėti ateičiai tiesiog būtų per drąsu. Nors dūšioje esu dar naivus ir nesubrendęs, bet, matyt, žmogui per maža tos laiko atkarpėlės…“
Laikosi griežtų principų
Būdamas vienas teatro veteranų, R.Urvinis iki šiol stengiasi laikytis J.Miltinio išugdytų drausmės bei profesionalumo principų ir neišbarstyti savęs perniek.
Tokio likimo, jo manymu, sulaukė stiprūs Lietuvos aktoriai, kuriuos nupirko mėgėjiški televizijos šou.
„Viskas keičiasi. Dabar naujoji karta eina lengvesniu keliu. Tačiau tokie nukrypimai niekada nebūna profesionalūs – aktoriui tai turi būti svetima. J.Miltinis reikalavo, kad mūsų darbas būtų rimtas, sudėtingas ir jokiu būdu nepaviršutiniškas“, – sakė kritiškai į šiuolaikinį teatrą žiūrintis panevėžietis.
Norėdamas pasiekti pačias teatro gelmes, R.Urvinis atsisakė darbo kine. Dėl vaidybos jam teko netgi nuo karinės tarnybos išsisukti. Laimė, gydymo įstaigoje atsiradęs gerbėjų ratas pasistengė, kad mylimas aktorius nepaliktų scenos.
Baimė vis auga
Nors scenai paaukojo penkiasdešimt penkerius metus, aktorius tvirtina dabar dar atsakingiau vertinantis savo vaidmenis: „Jėgos senka, atsiranda pavargimas ir abejonės. Keista, bet su amžiumi vis dažniau prieš vaidmenį imu tirtėti. Atrodo, patirtis turėtų suteikti drąsos, tačiau viskas atvirkščiai – didėja atsakomybė ir baimė įsipareigoti prieš kitus“.
Scenos baimei išgydyti R.Urvinis taip pat ir nerado vaistų. Tačiau šio jausmo aktorius net nesistengė atsikratyti – mat jaudulys, jo įsitikinimu, būtina profesijos dalis. Be jo dingsta spektaklio ir personažo gyvybė.
Neišsėmė pomėgių
„Dabar gailėtis per vėlu. Skaudu tik, kad nesukaupiau didesnės patirties dailės srityje. Čia turiu Dievo gyslelę“, – nuošalyje likusių pomėgių gailėjosi jubiliatas.
Nors jo metalo, pastelės darbai puošia ne vienos įstaigos interjerą, vyriškis pasigenda gilesnio šios srities pažinimo. Jis norėtų išsamiau susipažinti su meno teoriniais pagrindais.
„Tai tiesiog aktyvus poilsis nuo darbo. Kada galiu tyliai mąstyti, apraminti nervus ir pašnibždomis kartotis tekstą“, – teigė aktorius.
Dar viena iš aktoriaus laisvalaikio praleidimo formų – užrašyti savo nuotykius teatre. Iki ašarų prajuokindavęs kolegas vieną kartą jis buvo prispirtas viską išguldyti popieriuje.
Smagiausia, pasak R.Urvinio, būdavo gastrolių laikais, kai trupė lankydavosi net ir mažiausiuose kaimeliuose. Ten rasdavo laiko pažvejoti, pagrybauti. Miegodavo toje pačioje scenoje, kur ir vaidindavo.
Dabar aktorius pasiilgsta tų laikų: „Išponėjome ir retai bevažiuojame į periferijas“.
Ar kada nors gerbėjai galės pavartyti aktoriaus užrašus, sunku pasakyti. R.Urvinis juos kaupia sau: „Nuotykiai puošia mūsų profesiją – jų mano kasdienybėje apstu, tačiau tokios smulkmenos greitai pasimiršta“.
Ingrida NAGROCKIENĖ
S.Kašino nuotr. Būdamas vienas teatro veteranų, R.Urvinis
iki šiol stengiasi laikytis J.Miltinio išugdytų drausmės bei profesionalumo
principų ir neišbarstyti savęs perniek.
