Nepaisant didelių planų, rezultatai kuklūs. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos 2010 m. balandį atliktas tyrimas parodė, kad vaistai vidutiniškai atpigo tik 2,84 proc.
Kodėl už vaistus mokame taip brangiai? Yra keli veiksniai, lemiantys aukštą vaistų kainą Lietuvoje. Vienas jų – faktas, kad vaisto Lietuvoje kaina nustatoma palyginus vidutinę jo kainą 8 Europos šalyse. Šios „referencinėmis“ vadinamos šalys – Bulgarija, Čekija, Estija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Vengrija.
Pagal Lietuvos teisės aktus į rinką Lietuvoje įvedamas vaistas negali viršyti 95 proc. minėtų valstybių kainų vidurkio, taigi galutinę vaisto kainą Lietuvoje išaugina brangiausiai vaistus perkančios referencinės valstybės rodikliai. Esama realių pavyzdžių, kai, vaistą paleidus į rinką ta pačia kaina 27 ES valstybėse narėse, per 16 mėnesių gali susidaryti net 43 proc. kainų skirtumas brangiausiai ir pigiausiai jį perkančiose šalyse.
Kaimyninės šalys, nors ir turi savo referencinių valstybių „krepšelį“, yra laisvos pasirinkti kainų apskaičiavimo metodiką. Pavyzdžiui, Lenkija, Rumunija ir Vengrija renkasi tik žemiausios „krepšelyje“ esančios valstybės kainą. Siekiant užtikrinti stabilias kainas Lietuvoje efektyviausia būtų taikyti kaimyninių šalių metodiką ir Lietuvoje.
Vaistų kainoms Lietuvoje įtaką taip pat daro sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos kompensuojamųjų ir nekompensuojamųjų vaistų antkainių „lubos“. Antkainių reguliavimas siekiant penktadaliu sumažinti vaistų kainas šalyje ir sutaupyti 50–60 mln. litų PSDF biudžeto lėšų Lietuvoje įvestas 2010 m. Vaistų antkainių reguliavimas yra įprastas reiškinys: visos 27 ES valstybės narės riboja antkainius vaistinėms ir tik 6 valstybės nėra įtvirtinusios antkainių maržos vaistų platintojams.
Nepaisant didelių planų, realūs rezultatai Lietuvoje kuklesni. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) 2010 m. balandį atliktas tyrimas parodė, kad vaistai vidutiniškai atpigo tik 2,84 proc., o naujausiais ministerijos duomenimis – ne daugiau nei 10 proc.
Antkainių marža pigiausiems vaistams yra didžiausia, o brangiausiems – mažiausia. Tarkime, nekompensuojamas vaistas, kuris gamintojo įkainotas 6,43 lito, vaistinėje gali kainuoti 69 proc. brangiau, pridėjus 18 proc. distributoriaus antkainį, 30 proc. vaistinės antkainį ir 21 proc. PVM. Taip susidaro 10,87 lito. Vaistams, kurių gamintojo deklaruota kaina yra, tarkim, 909 litai, taikomas mažiausias, 20 proc., antkainis: 5 proc. distributoriaus antkainis ir 15 proc. vaistinės antkainis. Taigi prie pirminę kainą apaugusių antkainių pridėjus dar ir 21 proc. PVM, akivaizdu, kad gamintojas vaistą į rinką išleido perpus ar net tris kartus mažesne nei atsiradusi pirkėjui išspausdintame kasos kvite. Kita vertus, antkainių dydžius galima pateisinti – gamintojų kaina pagrįsta aiškiomis skaičiavimo metodikomis, vaistų tiekėjų antkainis įvertinus transportavimo išlaidas neatrodo didelis, vaistinių antkainis neviršija ES vidurkio.
Trečiasis vaistų kainas Lietuvoje lemiantis veiksnys – kompensuojamųjų vaistų gamintojų nuolaida pacientų priemokai. Ją gamintojai taiko valstybei norėdami aktyviau konkuruoti su kitais to paties vaisto gamintojais vaistinėse. Valstybė vaistus kompensuoja 50 proc., 80 proc., 90 proc. ar 100 proc. tarifu, tad kuo didesnis tarifas, tuo naudingesnė jai yra nuolaida. Žinoma, pacientui nuolaida taip pat naudinga, nes nuo mažesnės gamintojo kainos skaičiuojami kiti mokesčiai. Tačiau, tarkim, 80 proc. nuolaidą kompensuojamajam vaistui turintis pirkėjas kainos sumažėjimo gali ir nepajusti, nes 80 proc. kainos tiek su nuolaida, tiek ir be jos bus dengiama iš PSDF lėšų.
Pagal Lietuvos teisės aktus nuolaidą pritaikęs gamintojas turi užtikrinti, kad pacientas ją gautų. Vaistų tiekėjai nuolaidos pacientui pritaikyti negali, gali tik daryti poveikį gamintojui per perkamų vaistų srautus, todėl jiems svarbiausia vaistą parduoti distributoriui. Oficiali kompetentingų institucijų pozicija: gamintojo suteikta nuolaida turi pasiekti pacientą nė kiek nesumažėjusi. Deja, šiuo metu teisės aktai nenumato institucijų įvardytos pareigos nei vaistų tiekėjui, nei vaistinei. Kelias nuo gamintojo iki galutinio vartotojo yra ilgas ir apraizgytas antkainių maržomis distributoriui, gamintojo nuolaidomis distributoriui (už sandėliavimą, rinkodaros paslaugas), antkainių maržomis vaistinei ir galiausiai distributoriaus nuolaidomis vaistinei (už tiekiamų vaistų reklamą, „lentynos“ mokestį).
Problema savaime išsispręstų, jei antkainių maržos tiekimo grandinėje būtų reglamentuotos ir nuolaidos paciento priemokai, nes, sumažėjus gamintojo kainai, mažėtų ir nuo pirminės kainos skaičiuojama antkainio marža. Tačiau distributoriaus ir vaistinės sąnaudos nesumažėja. Todėl nuolaidas pacientui dėliojant pagal kiekvieno supratimą iškreipiamos konkurencinės sąlygos, ir tiekimo grandinės dalyviai, norėdami išlaikyti nesumažintą savo antkainio maržą, pradeda kovoti tarpusavyje.
Pro vaistų kainodaros džiungles išgirdę savo išgrynintas mintis suprantame, kad kainos augimas esant ilgai tiekimo grandinei yra natūralus reiškinys. Maža to, laisvosios rinkos sąlygomis tarpininkavimo maržos egzistuoja visuose prekybos sektoriuose. Vis dėlto kelių iš vaistų kainų džiunglių į efektyvesnę kainų apskaičiavimo sistemą Lietuvoje dar tikrai yra.
Rūta Pumputienė yra advokatė, advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“ asocijuota teisininkė
