Dailiosios lyties atstovės prie lengvojo automobilio vairo seniai nieko nebestebina. Tačiau trisdešimt ketverių metų Asta Steponavičienė panevėžiečių dėmesį vis dėlto atkreipia – ji vairuoja maršrutinį autobusą. Kaip prisipažino kulinarės specialybę turinti vairuotoja, moteriškais vadinami darbai jos nelabai traukia, be to, nėra taip gerai mokami. Būtent todėl ji nori tapti pavyzdžiu ne tokioms ryžtingoms, tačiau savo vietą vyriškuose kolektyvuose bandančioms išsikovoti moterims.
Nebuvo kito pasirinkimo
A.Steponavičienė neslėpė, kad viena iš pagrindinių priežasčių ryžtis vairuoti miesto autobusą – ilgalaike darbdave buvusios „Ekrano“ bendrovės bankrotas. Kaip ir daugelis gatvėje atsidūrusių įmonės darbuotojų, Asta griebėsi bet kokio darbo – teko dirbti ir pardavėja, ir kulinare. Tačiau tokie užsiėmimai lūkesčių nepatenkinę.
„Kito pasirinkimo nebuvo – juk nesėdėsi rankų sudėjusi. Nors turiu kulinarės specialybę, darbe prie puodų sukiotis nesinori, ir namuose to pakanka. Kadangi vyras anksčiau buvo tolimųjų reisų vairuotojas, tai ir kilo mintis juo pasekti“, – pradžią prisiminė moteris.
Jau mėnesį autobuso vairuotoja dirbanti panevėžietė tikino, kad nuo tokių minčių artimieji atkalbinėti neskubėjo, nors reagavo įvairiai: vyras geranoriškai pritarė ir drąsino, truputį konservatyvesnių pažiūrų tėvai pabandė įrodyti, kad toks darbas moteriai ne itin tinka, o keturiolikmetė ir šešiametė dukros į mamos reikalus nesikišo.
Dar prieš įsigydama D kategorijos vairuotojo pažymėjimą Asta paskambino Panevėžio autobusų parko vadovui ir pasiteiravo, ar bus priimta į darbą.
„Juk reikėjo ir C kategoriją išlaikyti, o D tegalėjau gauti dar po metų, todėl pamaniau: geriau iš anksto žinoti, ar būsiu priimta. Tuomet viršininkas man pasakė, kad gal ir atsirastų vietos, bet įspėjo: reiks ne tik vairą sukioti, bet ir autobusus taisyti. Neišgąsdino, nors remontuoti tokios mašinos iki šiol neteko. Tačiau nė vienas ir negimsta mokėdamas, be to, yra pagelbėti galintys porininkai, kolegos, o sunkesnius gedimus taiso specialistai“, – „Sekundei“ pasakojo Asta.
Stažuotojas pabėgo
Pirmąja mieste autobuso vairuotoja tapusi panevėžietė patikino, kad sunkiasvorius vilkikus vairuojančias dailiosios lyties atstoves jai yra tekę matyti, be to, Vilniuje ir Kaune moterys dažnai valdo tramvajus, troleibusus, taksi.
Tačiau Panevėžyje viešąjį transportą vairuojančių moterų yra nedaug, todėl ir Astą egzaminavę instruktoriai buvo nustebinti, ir gatvėse dažnas vyras atkreipia dėmesį, kalbina, mojuoja. Neigiamos reakcijos panevėžietei patirti neteko – dažniausiai vairuotojai ar keleiviai būna maloniai nustebę.
„Ir kolegos mane labai šiltai priėmė, ko nežinojau, paaiškino, nors man nebuvo labai sunku: esu panevėžietė, gatves pažįstu, o apie vairuotojo darbo ypatumus jau iš anksto vyro ir tėčio išsiklausinėjau. Už pagalbą darbe ypač esu dėkinga Aurimui Geležiniui. Ir „Neoplanas“ man teko geras – su automatine pavarų dėže. Aišku, būna, kad gaunu naujus, nežinomus maršrutus, jie kartais net keturis kartus per dieną pakeičiami. Kalbėjau su vyrais – ir jiems tokiais atvejais nelengva: užsimiršta, ne ten nuvažiuoja“, – tvirtino Asta.
Profesionali vairuotoja prisipažino, kad pirmosios dienos Panevėžio autobusų parke veikiausiai ilgai nepamirš.
„Turėjau į nurodytą maršrutą vykti kartu su stažuotoju, kad jis mane pamokytų. Apie tai kolegai viršininkas dar iš vakaro pranešė. Tą rytą atėjau anksčiau, apie 6 valandą, bet savo kompaniono jau neberadau – buvo pabėgęs. Paradoksalu, tačiau būtent su juo dabar esame porininkai, dalijamės vienu autobusu. Kai paklausiau, kodėl manęs tada nepalaukė, jis prisipažino, kad kažkodėl išsigando, sutriko“, – šypsojosi pašnekovė.
Plačiau skaitykite spalio 11 d. „Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. A.Steponavičienės teigimu, prie maršrutinio autobuso vairo ją išvydę
vairuotojai ar keleiviai dažniausiai maloniai nustemba ir užkalbina.
