Visuose didžiuosiuose miestuose kiekvienas rajonas ar net kiemas turi šiuolaikiškas vaikų žaidimo aikšteles, tačiau Panevėžyje tokios vos dvi. Kitos dvelkia sovietmečiu: pavojingai pasvirusios sūpuoklės, rūdimis apėjusios ir prakiurusios čiuožyklos, apsilaupiusiais dažais karstyklės, aptrupėję betoniniai ritiniai.
Kai kurios prie daugiabučių esančios vaikų žaidimo aikštelės tinkamesnės siaubo filmų dekoracijoms nei mažų vaikų žaidimams. U. Mikaliūno nuotr.
Žaidimo aikštelės – niekieno
Visuose didžiuosiuose miestuose kiekvienas rajonas ar net kiemas turi šiuolaikiškas vaikų žaidimo aikšteles, tačiau Panevėžyje tokios aikštelės vos dvi – Kultūros ir poilsio parke bei Senvagėje prie Aleksandro paminklo. Tad savaitgaliais ir vakarais čia tiršta tarsi skruzdėlyne.
Prie daugiabučių esančios vaikų žaidimo aikštelės labiau primena sovietmečio baubus: pavojingai pasvirusios sūpuoklės, rūdimis apėjusios ir prakiurusios čiuožyklos, apsilaupiusiais dažais karstyklės, aptrupėję betoniniai ritiniai. Visi šie dar prieš kelis dešimtmečius statyti įrenginiai ne tik kad darko vaizdą, bet ir yra nesaugūs.
Teisiškai jomis turėtų rūpintis Savivaldybė, tačiau realybė kitokia: Savivaldybėje net nėra žmogaus, kuris būtų atsakingas už vaikų žaidimo aikštelių priežiūrą. O ir prižiūrėti, kai iš miesto biudžeto tam neskiriama nė euro, nelabai yra iš ko. Tad vaikų žaidimo aikštelių būklė priklauso tik nuo pačių bendrijų aktyvumo ir noro gyventi gražiau.
Prieš ketverius metus būtent iniciatyvios mamos tol mynė takus į valdžios kabinetus, kol pagaliau po kelių dešimtmečių pertraukos buvo pastatytos nors ir itin kuklios, bet šiuolaikiškos ir saugios vaikų žaidimo aikštelės. Vėliau jos buvo plečiamos iš bendruomenėms skirtų lėšų ir sveikatinimo programų. Įdomu tai, kad dabar šios žaidimo aikštelės nepriklauso niekam.
Kaip teigė Centro bendruomenės tarybos pirmininkas Laimontas Bulovas, viskas, kas stovi ant Savivaldybei priklausančios žemės, priklauso Savivaldybei, todėl ši ir privalo rūpintis savo turtu. Tas pats pasakytina ir apie žaidimo aikšteles prie daugiabučių. Nors ir sudaryti detalieji planai, daugiabučiams priskirta žemė, tačiau panaudos sutartys dar nėra pasirašytos, todėl teisiškai žemė prie daugiabučių priklauso Savivaldybei.
„Žmonės tik nusprendė, kur panaudoti bendruomenėms skirtus pinigus, o viešuosius pirkimus vykdė ir jas statė Savivaldybė. Tad ji turi prisiimti atsakomybę už savo turto priežiūrą, nebent su bendruomenėmis ar namų bendrijomis bus pasirašyta panaudos sutartis“, – „Sekundei“ tvirtino L. Bulovas.
Pačių gyventojų rūpestis
Daugiabučius administruojančios įmonės Panevėžio butų ūkio direktorius Gintaras Ruzgys teigė, kad vaikų žaidimo aikštelių priežiūros klausimas jau kelerius metus tarsi pakibęs ore. Dabar jos stovi tarsi niekieno žemėje. Jų įmonė teikia administravimo ir techninės priežiūros paslaugas tik pačiam namui, o kiemo bei visų jame esančių statinių priežiūra turi pasirūpinti gyventojai. Tačiau yra vienas bet – žemė aplink daugiabutį priklauso Savivaldybei.
„Didžiausia problema, kad teisiškai pagal panaudos sutartį teritorijos nėra perduotos daugiabučių bendrijoms, todėl ir tos pačios vaikų žaidimo aikštelės neturi savininko. Bet vis dėlto savo teritorija aplink namą turi rūpintys gyventojai. Mes patys, jeigu matome prie mūsų administruojamo namo nesaugius įrenginius, pranešame namo pirmininkui bei už atitinkamą atlygį juos sutvarkome arba išardome. Kai kurios bendrijos prašo atvežti smėlio – tokią paslaugą teikiame nuolat. Anksčiau Savivaldybė skirdavo kažkiek lėšų bent nudažyti vaikų žaidimo aikštelių įrenginiams, o dabar nieko, todėl visu tuo turi pasirūpinti patys gyventojai“, – kalbėjo G. Ruzgys.
Nežino, ko nori
Miesto ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Babilauskienė pripažino, kad vaikų žaidimo aikštelių priežiūra turėtų rūpintis Savivaldybė, tačiau to padaryti nėra pajėgi. Net nėra paskirta už tai atsakingo žmogaus.
Visame mieste yra tik dvi šiuolaikiškai ir saugiai įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, tad savaitgaliais ir vakarais čia net tiršta nuo vaikų ir jų tėvelių.
„Pagal seną žodinį susitarimą vaikų žaidimo aikšteles tvarko patys gyventojai, nes tam Savivaldybė neskiria lėšų. Tvarkyti aikšteles galime tik iš miesto biudžeto lėšų, bet problema ta, kad oficialiai visos vaikų žaidimo aikštelės nėra įformintos kaip Savivaldybės turtas, todėl galime tvarkyti tik tas, kurios yra viešosiose vietose“, – teigė L. Babilauskienė.
Tiesa, pernai pirmą kartą buvo skirta 10 tūkst. litų senoms ir pavojingoms aikštelėms išardyti. Buvo prašoma seniūnaitijų, bendruomenių nurodyti jau nebenaudojamas ir nebeatliekančias savo funkcijų vaikų žaidimo aikšteles. Visos nurodytos aikštelės buvo panaikintos, nes jų remontui neužteko lėšų.
Specialistės teigimu, didžiausia problema, kad gyventojai nerodo iniciatyvos arba patys tarpusavyje nesusitaria, ko nori. Dažna situacija, kai paskambina pasipiktinę gyventojai, kodėl jų kieme vaikų žaidimo aikštelės baigia griūti, o kaimyniniame – dar kvepia dažais. Tačiau patys nepajudina nė piršto. Panaši situacija ir su suoliukais bei šiukšliadėžėmis – vieni gyventojai jų pageidauja, kiti – savavališkai nuima.
„Turime dviprasmišką situaciją Liepų al. Prieš keletą metų bendruomenės paprašė įrengti suoliukus, tą ir padarėme, vėliau atsirado ir šiukšliadėžės. Tačiau į jas gyventojai pradėjo pilti buitines atliekas, tad bendruomenės pirmininkai nuėmė. Vėliau, kai čia pradėjo rinktis jaunimas, mėgstantis patriukšmauti, rūkyti, garsiai keiktis, nuėmė ir suoliukus. Dabar dviejų bendrijų pirmininkai prašo suoliukų, kitų dviejų – ne, nes vis tiek juos nuims. Tad kaip rasti bendrą kalbą, kad visiems būtų gerai“, – klausė L. Babilauskienė.
Daro dėl savęs
Jos teigimu, nors Savivaldybės finansinės galimybės itin ribotos, niekada neatsisakoma padėti gyventojams, kurie rodo iniciatyvą gyventi gražiau. Puikus to pavyzdys – Tulpių gatvės 14-ojo namo bendrija. Aktyvi bendruomenė iš bendruomenėms skirtų lėšų įrengė naują vaikų žaidimo aikštelę, todėl Savivaldybė įsipareigojo jiems pastatyti penkis suoliukus, sutvarkyti smėlio dėžę.
„Savivaldybė neturi daug finansinių pajėgumų, bet tiems, kurie gražiai tvarkosi, norisi padėti. Bet vėl pasikartosiu – patys gyventojai turi ne tik norėti, bet ir stengtis“, – sakė L. Babilauskienė.
Tulpių g. 14-ojo namo pirmininkas Kazimieras Ilginis įsitikinęs, kad pirmiausia reikia keisti lietuvių sąmoningumą, o tik paskui kalbėti apie naujas vaikų žaidimo aikšteles, sporto aikštynus ir panašiai. Kažkodėl daugelio žmonių sąmonėje vis dar gajus stereotipas, jeigu turtas ne mano, vadinasi, galiu nesaugoti ir niokoti.
„Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko su Centro bendruomenės pagalba įrengti naują vaikų žaidimo aikštelę, bet mūsų sąmonė, deja, dar atsilieka. Vaikai, net ir trimečiai, paliekami žaisti vieni, tėvai jų nekontroliuoja, tad ne kartą teko stebėti, kaip čiuožyklą jie daužo akmenukais. Visada sudrausminu, bet juk visą laiką nepristovėsiu, ne piemuo esu“, – juokauja namo pirmininkas.
Jis turi planų toliau plėsti vaikų žaidimo aikštelę: pakloti guminį pagrindą po čiuožykla, įrengti uždengiamą smėlio dėžę, kad keturkojai čia nepaliktų krūvelių, o ateityje ir net specialia guma dengtą sporto aikštę. Taip pat baigti tvarkyti aplinką – iškirsti senus medžius ir pasodinti dekoratyvinių želdinių. Anot K. Ilginio, gyventi gražiai reikia ne tiek pinigų, kiek noro ir pastangų.
„Iš Savivaldybės labiausiai reikia, kad jie mus išklausytų, suprastų, leistų ir šiek tiek paremtų. Noras gyventi gražiau šiek tiek kainuoja, bet kai pagalvoji, kiek pinigų žmonės prageria ar prarūko, o juk viskas daroma tik dėl savęs ir savo vaikų. Aišku, galima galvoti ir kitaip – kam viso to reikia, jeigu gali atsirasti tokių, kurie visa tai kėsinasi sunaikinti. Bet aš esu optimistas ir tikiu, kad visada galima rasti išeitį. Jau sugalvojau ir kaip apsaugoti naują žaidimo aikštelę nuo piktavalių – išsirinksim namo vaikų tarybą, pirmininką, kad patys rūpintųsi ir prižiūrėtų, o mes tik padėsime“, – šypsosi K. Ilginis.
U. Mikaliūno nuotr.:
Lina DRANSEIKAITĖ
