Panevėžio miesto savivaldybės Civilinės saugos skyriaus
vedėja Vilma Kartanaitė darbe apsupta vyrų. Jau ne vienerius metus
vadovaujamą darbą dirbanti moteris nejaučia skirtumo, vyrų ar moterų kolektyvą
tenka suburti. Ji netiki mitu, kad moteriai sunku vadovauti.
Karinga mergaitė
V.Kartanaitės vaikystė prabėgo Tulpių mikrorajone. Vilma buvo karinga mergaitė, nenusileisdavo net kiemo berniukams. Į dukros nuomonę namuose buvo įsiklausoma, jos paisoma. Vyresnio amžiaus tėvai ne visada pritardavo karštakošiškiems sprendimams, bet buvo tolerantiški.
,,Mano užnugaris – tėvai. Jų palaikymas, supratimas, pokalbiai kaip su suaugusiąja buvo investicija į ateitį, duodanti pasitikėjimą savo jėgomis“, – dalijasi prisiminimais ponia Vilma.
Mokykloje ji buvo aktyvistė, mėgo organizuoti ir vadovauti. Kategoriškai teisybės ieškotojai, dažnai kovojančiai už kitus, per savo tiesmukiškumą teko ir nukentėti.
Įdomūs metai
Jau mokydamasi vidurinėje mokykloje mergina tvirtai žinojo, kas ją domina, ko sieks. Vilma pasirinko istorijos studijas Vilniaus universitete. Tai lėmė puiki istorijos mokytoja ir tėvų požiūris į lietuvybę. Įstojo lengvai, nors toli gražu ne visiems pasisekdavo.
Įdomiausi buvo paskutiniai studijų metai. 1988-aisiais, 1989-aisiais ėmė kurtis Sąjūdžio kuopelės, studentai istorikai irgi dalyvavo šioje veikloje. Buvo ir pavojų, ir rizikos, ir romantikos.
Tekdavo kartu su dėstytojais dalyvauti pogrindiniuose susirinkimuose, mitinguose, rinkti tuo metu sunkiai prieinamą istorinę medžiagą. Studijuoti tuo laikotarpiu, anot Vilmos, buvo labai įdomu.
Karjeros pradžia
Pirmoji darbovietė baigus mokslą V.Kartanaitei buvo Panevėžio kultūros vertybių departamente.
Paskui teko kurti Savivaldybės jaunimo reikalų komitetą.
,,Buvo pati pradžia, turėjome susidaryti savo veiklos modelį, numatyti, iš kur gausime pinigų planams įgyvendinti. Europos Sąjungos paramos tuomet nebuvo. Pirmieji projektai dabar atrodytų taip naiviai…“ – prisimena moteris, tuomet vadovavusi jaunimo reikalų komitetui.
Čia dirbo moteriškas kolektyvas, bet vadovauti jam sekėsi – visi jauni, pilni entuziazmo, noro veikti. Tuomet buvo pirmąkart surinktos visos miesto jaunimo organizacijos į „Apskritojo stalo“ susirinkimus.
Paskui Vilma ėmė vadovauti miesto Civilinės saugos departamentui. Čia teko semtis teorinių ir techninių žinių. Darbe ją supa vyrai, turintys inžinerinį, techninį išsilavinimą, tad norint būti jiems autoritetu, Vilmai reikia nemažai žinoti pačiai, domėtis naujovėmis. Tai nėra lengva ir dėl to, kad įstatymai nuolat keičiami.
,,Su moterų ar su vyrų kolektyvu dirbti – tas pats. Netikiu mitu, kad moteriai sunku vadovauti vyrams. Kokią atmosferą sukuria vadovas, tokia ir vyraus kolektyvo nuostata, – teigia Civilinės saugos skyriaus vedėja. – Jei leisi pintis intrigoms, jos plis tiek moterų, tiek vyrų kolektyve. Ten, kur dirba stipriosios lyties atstovai, tos intrigos dar rafinuotesnės“.
Kaip ir kiekviename kolektyve, pasak Vilmos, taip ir jų, būna ir apkalbų, ir pavydo. Vyrai mėgsta prisitaikyti ir pataikauti, tačiau vengia atsakomybės.
Dirbdama vadovaujamą darbą V.Kartanaitė priprato pati priimti sprendimus. Jos telefonas įjungtas dieną ir naktį, per atostogas ir poilsio dienas.
Ekstremalių įvykių metu dažnai pačiai tenka galvoti, ką daryti. ,,Pasveriu visus už ir prieš ir stengiuosi greit nuspręsti, nemėgstu dvejoti“, – apibūdina save moteris.
Pirmiausia – savas kraštas
Širdies atgaivą ir poilsį Vilmai suteikia kelionės ir knygos. Su sūnumi apkeliauta visa Lietuva, nes, anot moters, vaikas pirmiausiai turi pažinti savo kraštą. Matyta Rytų Europa, Rusija, Skandinavija. Dažnai aplankomos kaimyninės Baltijos šalys. Šią vasarą jau būta Taline. Dar laukia atostogos, per jas būtinai keliaus.
Vilma ir jos sūnus dažni svečiai ir savo senelių sodyboje. Tai – kelių kartų namas, jo rąstai prisimena giminės senolius. Sodybos aura leidžia labai gerai pailsėti.
Moteris mėgsta skaityti istorines knygas, klasiką, nors mados pagauta skaitė ir ,,Da Vinčio kodą“. Dabar dar kartą originalo kalba skaito ,,Aną Kareniną“. Kažkada mokykloje sudominusi knyga dabar atrodo visai kitaip, sukelia kitas mintis ir asociacijas. Nemėgsta ponia Vilma moteriškų užsiėmimų – megzti, siūti, ilgai užtrukti virtuvėje, galbūt todėl jai taip lengva vadovauti vyrams.
Jos vyrai
,,Vienintelis mano vyras yra mano sūnus Aleksas. Kuo toliau, tuo svarbesnis jis man darosi. Jam esu ir mama ir tėtis“, – motiniškai šiltai moteris pasakoja apie savo atžalą. Paauglys reikalauja daug dėmesio. Tai, ką pati mama gavo vaikystėje iš savo tėvų – pasitikėjimą, pagarbą, palaikymą, stengiasi atiduoti sūnui.
„Jam norisi jaustis svarbiam, pastebėtam, įvertintam. Būna šeimoje ir konfliktų. Dažniausiai jie smulkmeniški – dėl išmėtytų daiktų, nesuplautų indų“, neslepia Civilinės saugos skyriaus vedėja. Ji džiaugiasi, kad sūnus myli savo šeimą – mamą ir senelius. Aleksui smagu leisti laiką su mama, jie kartu keliauja po Lietuvą, eina į parduotuves.
Mama visais klausimais stengiasi tartis su sūnumi, kaip kažkada buvo paisoma jos nuomonės. V.Kartanaitė džiaugiasi, kad sūnui svarbios tos pačios vertybės: jam negėda kas sekmadienį lankytis bažnyčioje, eiti prilaikant už parankės močiutę, pabučiuoti mamą atsisveikinant. Aleksas irgi aktyvus: dalyvauja sportinėje veikloje, noriai įsitraukia į mokyklinius projektus, mėgsta vadovauti, būti dėmesio centre. Mama tiki, kad jos vaikas nevažiuos uždarbiauti į užsienį, turės jėgų kurti ir gyventi čia, Lietuvoje.
Kitų vyrų Vilmos gyvenime kol kas nėra, bet tai nereiškia, kad ji yra nusistačiusi prieš jų giminę. Moteris atvira pokyčiams. Dabar gyvena įdomų, turiningą gyvenimą, turi artimų draugų. Kalbėdama apie ateitį, ji teigia: ,,Kol kas gyvenu viena, bet nesu iš tų, kurios tvirtina, kad niekada neturės pilnos šeimos.Vienatvė nėra mano gyvenimo būdas, ji turi savo pliusų ir minusų – kaip ir šeima. Durys į mano širdį neužtrenktos“.
Violeta PUDRIGAILIENĖ
H.Kudirkos nuotr. V.Kartanaitė: „Vienatvė nėra mano gyvenimo būdas, ji turi savo pliusų ir minusų – kaip ir šeima“.
