T. Janeliūnas.
Netikėtas Latvijos prezidento Valdžio Zatlero sprendimas inicijuoti Saeimos paleidimą sukėlė tikrą politinę audrą ne tik Latvijoje, bet ir nemenką griaustinio aidą Lietuvoje. Ambasadorius Latvijoje Antanas Valionis paslydo bemaž lygioje vietoje ir ėmė viešai dėstyti samprotavimus, kurie nedera diplomatui.
Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta. Šiuo atveju pačiam Antanui Valioniui netrukus teks sugrįžti į Lietuvą. Lietuvos užsienio reikalų ministras ir prezidentė neleido ilgai abejoti dėl to, kad ambasadorius nebegali toliau atlikti savo funkcijų Latvijoje. Tai teisingas sprendimas – būtų buvę nedovanotina ilgesnį laiką palaikyti įtampą su Latvija dėl ambasadoriaus netinkamų pasisakymų. Turint galvoje, kad pastaruoju metu darosi vis sunkiau ramiai ir be emocijų bendrauti su Lenkijos užsienio reikalų ministerija, susipykti dar ir su latviais būtų tiesiog kvaila.
Vis dėlto A. Valionio pasisakymai, o ir kitų Lietuvos politikų pradinė reakcija į įvykius Latvijoje verčia nerimauti dėl kitų dalykų. Ambasadorių leistis į gilesnius asmeninius samprotavimus, matyt, paskatino ir tai, kad Lietuvoje itin mažai informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta Latvijoje. Nors latviai laikomi draugiškiausiais kaimynais ir bendro likimo broliais, iš tiesų mūsų žinios apie Latvijos politiką yra itin menkos. Todėl bet kokia pretenzija net ir į subjektyvią politinių įvykių interpretaciją, ypač jei apie tai prabyla ambasadorius Latvijoje, skamba kaip neabejotina tiesa.
Įdomu tai, kad ne tik A. Valionis, bet ir kiti Lietuvos politikai labai skeptiškai atsiliepė apie Latvijos prezidento sprendimą. Teigta, kad tai sukels grėsmę Latvijos ekonominiam ir politiniam stabilumui, kad tai per daug emocingas sprendimas, ar net – kad tokį sprendimą galėjo kažkokiu būdu paskatinti prorusiškos jėgos.
Pastarasis argumentas jau net nebejuokingas. Žinoma, jei Latvijos rinkėjai referendume tikrai nuspręs paleisti savo parlamentą, sumaištis politinėse partijose bus gana didelė. Netikrumo, kokia gali būti kita Saeima, bus tikrai daug. Daugelis pačios Latvijos politologų ir apžvalgininkų mano, kad tikimybė, jog liepos 23 d. latviai pritars referendume prezidento siūlymui, yra gana didelė.
Ši politinė krizė Latvijoje kaip niekada iki šiol turėtų išryškinti skirtį tarp kažkiek dar politinio padorumo ir sąžinės išlaikiusių politikų ir oligarchinių struktūrų, su savo politiniais padaliniais.
Nusivylimas parlamentarais Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, taip pat yra gana didelis. Ten taip pat dominuoja ta pati mintis, kad „visi jie vagys“. Tad nebūtų keista, jei dar praėjusių metų rudenį pagyrų prisiklausę latviai, kad labai protingai ir racionaliai išsirinko Saeimą, šį kartą balsuotų už tos pačios Saeimos paleidimą. Tačiau tautos nusivylimas parlamentarais labiau kyla dėl paties parlamento veiklos, o ne kažkokių sąmokslų iš užsienio. Ši politinė krizė Latvijoje kaip niekada iki šiol turėtų išryškinti skirtį tarp politinio padorumo ir sąžinės kažkiek dar išlaikiusių politikų ir oligarchinių struktūrų. Išryškinti su visais politiniais padaliniais.
Pirmalaikiai Saeimos rinkimai gali tapti papildomu impulsu Latvijos rinkėjams rudenį aktyviau dalyvauti šiuose rinkimuose , nes jie patys bus nusprendę pakeisti parlamentarus. Tai gali kaip tik sustiprinti tas politines jėgas, kurios vertinamos dėl tikrų, o ne populistinių pastangų traukti Latviją iš krizės. Dabartinio premjero Valdžio Dombrovskio vadovaujama „Vienybės“ partija, nepaisant pergalės rinkimuose, turėjo į koaliciją įtraukti Žaliųjų ir valstiečių sąjungą. Būtent ši partija dažnai siejama su turtingiausiu Latvijos žmogumi, Ventspilio meru Aivaru Lembergu.
Iš kitos pusės, tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje tarp politikų egzistuoja itin stiprus politinės savisaugos instinktas, kad vardan stabilumo reikėtų taikstytis su esama situacija ir nekelti bangų. Tad Latvijos prezidento sprendimas prieštaravo įprastai logikai, jog visi užsiima privačių bei verslo interesų prastuminėjimu politikoje arba turėtų išmokti tai daryti.
Stabilumas daugeliui valdžios žmonių yra tapęs didesne vertybe net už politinį savarankiškumą, demokratijos prasmę ir viešųjų interesų atstovavimą. Tačiau Baltarusijoje Aliaksandras Lukašenka taip pat ilgą laiką didžiavosi stabilumu – ar tai reiškia, kad ir mūsų politikai turėtų bet kokia kaina siekti stabilumo?
V. Zatleras surizikavo išjudinti politikų ir verslininkų sukurtą stabilią koaliciją, nebijodamas radikaliai pakeisti savo politinę karjerą. Vien jau toks politiko ryžtas gali būti sveikintinas ir greičiausiai Latvijos visuomenėje padidins paramą prezidentui bei jam artimoms politinėms partijoms. Jei sprendimas paleisti Saeimą bent iš dalies padės sumažinti oligarchų įtaką vyriausybei ir parlamentui, tai ilgalaikėje perspektyvoje tik sustiprins pasitikėjimą Latvija kaip demokratine šalimi. Galbūt ir Lietuvoje tai primins mūsų politikams, kad kova su nešvariais verslo ir politikos saitais yra verta didesnių pastangų.
