V. Vasiliauskas: „Turėkime omenyje – susidūrėme su galimai nusikalstama veika.“
Per 23 minutes užtrukusį pokalbį apie „Snorą“ Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas net 13 kartų pasakė frazę „galimai nusikalstama veika“. Galima palyginti: žodį „likvidumas“ jis paminėjo tik keturis kartus, o „mokumas“ – vos du. Su V. Vasiliausku kalbėjosi IQ ekonomikos redaktorius Mantas Dubauskas.
Kada, jūsų žiniomis, iš „Snoro“ pradėjo „dingti“ turtas?
– Lietuvos banke pradėjau dirbti šių metų balandžio 16 dieną, tai galiu kalbėti nuo to laikotarpio. Mums įtarimų kilo šių metų vasarą. Bet bankas nėra žvakių fabrikėlis, todėl turi nuosekliai rinkti informaciją bei įrodymus, tikrinti ir dar patikrinti faktus ir tik po to daryti sprendimus.
Mūsų galutinė nuomonė susiformavo banko „Snoras“ inspektavimo pabaigoje. Atkreipsiu dėmesį, kad banko „Snoras“ inspektavimas buvo bene ilgiausias per visą man žinomą inspektavimų istoriją. Jis truko du mėnesius. Paprastai apsisukama per mėnesį.
O kada prasidėjo tie veiksmai, dėl kurių vasarą jums kilo įtarimų?
– Įtarimai, kiek man yra tekę bendrauti su inspektavimo žmonėmis, dėl tam tikrų neįprastų operacijų kildavo jau 2010 m. – dėl bankinei logikai nepasiduodančių veiksmų, pavyzdžiui, grynųjų pinigų laikymo sąskaitose ir tuo metu skolinantis už brangiau. Verslo logikos nebuvimas sukeldavo tam tikrų minčių ir anksčiau.
Kuris variantas arčiau tiesos: „Snoro“ savininkams tiesiog nepasisekė verslas ar jie sąmoningai veikė siekdami banko bankroto?
– Matyt, visus taškus sudėlios ikiteisminiai tyrimai ir bylos. Kalbant banko priežiūros aspektais, mes sakytume, kad esame susidūrę su galimai nusikalstamomis veikomis. Dėl to mes ir kreipėmės į teisėsaugos institucijas, kad būtų pradėti ikiteisminiai tyrimai. Čia yra galimai nusikalstamos veikos ir nesėkmės mišinys, bet tas vadinamojo nesėkmingo verslo rizikos laipsnis buvo labai didelis.
Ar galima sakyti, kad viena pagrindinių „Snoro“ veiklų buvo finansuoti savo įmones tinkamai neįvertinus rizikos?
– Taip. Mes esame nustatę, kad buvo kredituojami didelę riziką turintys susiję asmenys. Taip pat buvo būdingas privatus vartojimas per įmones, per banką „Snoras“.
Bet ar „Snoras“ yra vienintelis bankas, už kurio pinigus buvo perkami prabangūs automobiliai ar prabangus nekilnojamasis turtas?
– Galiu jus užtikrinti, kad „Spyker“ automobilių nėra jokio kito banko balanse.
O kitų prabangių automobilių?
– Na, matote, prabangus automobilis kartais yra siejamas su banko prestižu, todėl, matyt, rasime bankų, kur tų automobilių yra. Tačiau tokiu asmeninio pobūdžio prabangių prekių vartojimu šis bankas iš tiesų išsiskyrė.
Ar iš duomenų, kuriuos dabar turite apie „Snoro“ banką, galima daryti prielaidą, kad per ankstesnius tikrinimus inspektoriai neatkreipė dėmesio į informaciją, kuri turėjo sukelti jiems įtarimą?
– Mes susidūrėme su pakankamai unikalia situacija Lietuvos bankininkystės istorijoje, arba bent jau per pastarųjų 15 metų istoriją, kai susiduriame su galimai nusikalstama veika. O galimai nusikalstamos veikos vienas esminių aspektų yra jos užslėptumas. Todėl galimybės išorinėmis stebėjimo priemonėmis pamatyti turto nebuvimą yra gana ribotos. Tame ir yra esmė visų tokių galimai nusikalstamų veikų.
Ir tiktai įėjęs į banko vidų tu gali pamatyti tikrąjį, vadinkime taip, vaizdelį. Nušalinus valdymo organus laikinasis administratorius įėjo į vidų ir galėjo labai laisvai prieiti prie visos informacijos, ir nustatė tai, ką nustatė. Bankinė priežiūra neturi ir, manau, būtų nelogiška, jei turėtų teisėsauginės tyrimo galimybės ir operatyvinės veiklos subjekto teisių. Tai yra normalu.
Ar bus keičiami reikalavimai informacijai, kurią komerciniai bankai pateikia per inspektavimą, kad ateityje būtų išvengta panašių situacijų?
– Savaime suprantama, kad tobulumui ribų nėra. Bet pakartosiu, kad mes susidūrėme su galimai nusikalstama veika. Kad ir kokios tobulos, kad ir kokios detalios būtų sistemos, esant tokioms situacijoms, matyt, niekas nepadėtų. Noriu pabrėžti, kad susidūrę su galimai nusikalstama veika mes nesame kažkuo unikalūs ar išskirtiniai. Jeigu pažiūrėtume į kitas šalis, tai ir ten yra buvę istorijų bei perėmimų, kurie yra veikti galimai nusikalstamų veikų.
Bet nuslėpti nusikalstamą veiką lengviau, kai turi ryšių su prižiūrinčia institucija. „Snoro“ darbuotojus su Lietuvos banku siejo ir giminystės ryšiai. Ar tai nepadėjo nuslėpti svarbios informacijos?
– Teisėsauga atlieka tyrimus, mes bendradarbiaujame, teikiame informaciją, ir bus atsakyta į tuos klausimus. Man būtų sunku ir netgi nekorektiška atsakyti į klausimus, kas būtų, jeigu būtų. Aš vadovaujuosi tiktai faktais. Mes esame išsprendę Kredito įstaigų priežiūros departamento klausimą. Jis yra reorganizuotas, nuo sausio 1 dienos turėsime naują priežiūros tarnybą. Aš tikiuosi, kad tai bus nauja kokybė, ir mes nesusidursime su tokiomis problemomis.
Bet dar kartą sakau: turėkime omenyje – galimai nusikalstama veika.
„Snoras“ iki pat nacionalizavimo demonstravo pasiryžimą žengti ir į verslo klientų rinką. Ar tai buvo dūmų uždanga, ar vis dėlto bankas tikėjosi tęsti veiklą?
– Kiek ilgai jie planavo tęsti veiklą, būtų sunku pasakyti. Galime kalbėti tik faktais – nuo 2004 m. bankas tikrai pakankamai agresyviai plėtėsi. Ir ta pakankamai agresyvi rinkodaros strategija iš tikrųjų davė rezultatų. Bankas pūtėsi visomis prasmėmis – tiek indėlių, tiek paskolų portfelis didėjo. Deja, šiam bankui buvo būdingos ir paskolos susijusiems asmenims bei paskolos už Lietuvos ribų, kas savaime nėra blogai, bet reikia įvertinti visas rizikas.
Kokie požymiai leido spręsti, kad tęsti „Snoro“ veiklą netikslinga?
– Visi mūsų veiksmai iš karto po moratoriumo paskelbimo, vadovybės nušalinimo ir kreipimosi į Vyriausybę su siūlymu perimti banko akcijas buvo nukreipti į banko išgelbėjimą – padalinti į ligotą ir sveiką banką ir pabandyti „skraidinti“ tą banką toliau. Bet laikinasis administratorius ir mes patys turėjome galimybę pažiūrėti į banką iš vidaus, ir dienos šviesoje vaizdelis, kurį išvydome, buvo blogesnis, nei tikėjomės.
Todėl pasvarsčius įvairius variantus ir įvertinus kainą mokesčių mokėtojams bei visai visuomenei pasirinktas ekonomiškai teisingiausias sprendimas – likviduoti banką.
Jeigu banko rodikliai buvo tokie, kad veiklos tęsti neapsimokėjo, vadinasi, ir tuomečiai akcininkai turėjo priimti sprendimą nebetęsti veiklos. O gal jie tikėjosi kažkaip išsisukti?
– Žinote, Ponzi sistemos ilgai veikia. Amerikoje yra pavyzdžių, kai tos sistemos veikdavo daugiau nei 40 metų. Tiesiog cituoju administratoriaus žodžius: šio banko mažmeninė bankininkystė veikė idealiai, IT sistemos idealios, tinklas – labai gerai išplėtotas. Vienas didžiausių pelno centrų buvo tarptautinės operacijos, orientuotos daugiausia į Rytų rezidentus.
Didžiausia problema, sakyčiau, yra abejonės dėl galimybės pelningai veikti. Brangiai pritraukus lėšas ir jas rizikingai investuojant į susijusį rizikingą verslą sunku tikėtis teigiamos perspektyvos. Įvertinus tuos visus faktorius laikinojo administratoriaus pasiūlymas, deja, buvo bankrotas.
V. Antonovas nebuvo pageidaujamų investuotojų sąraše tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Švedijoje. Kodėl jam nekilo jokių kliūčių valdyti banką?
Galiu jus užtikrinti, kad „Spyker“ automobilių nėra jokio kito banko balanse.
– Šios V. Antonovo investicijos atžvilgiu taip pat buvo iškeltos tam tikros sąlygos, kiek man yra žinoma. 2006 m. Lietuvos banko valdybos nutarimu naujieji „Snoro“ akcininkai buvo įpareigoti per penkerius metus susirasti strateginį investuotoją arba institucinį investuotoją, kuris įsigytų daugiau kaip trečdalį banko akcijų. Buvo numatyta įnešti į banką korporatyvinio valdymo ir normalios, tradicinės bankinio korporatyvizmo kultūros. Deja, penkeri metai praėjo, ir nieko neįvyko.
Vadinasi, sprendimai dėl „Snoro“ buvo susiję ir su tuo, kad per numatytą laiką nepavyko surasti investuotojo?
– Tai buvo daugiau fonas. Esminiai dalykai, susiję su vadinamaisiais „snoriniais“ įvykiais, buvo banko nemokumo klausimas.
Kodėl, jūsų manymu, taip atsitiko, kad nemažai įmonių laikė pinigus „Snore“, nors neoficialiai jau kurį laiką buvo kalbama, kad šis bankas nėra labai skaidrus, nėra labai patikimas ir stabilus?
– Galbūt du aspektai. Pakankamai agresyvi rinkodara, manau, tikrai gerai išplėtota mažmeninė bankininkystė, lankstumas ir, matyt, ne paskutinis faktorius – pelningumas, arba orientacija į pakankamai greitą pelną.
Nors Lietuvai nebuvo poreikio skolintis, 2011 m. rudenį ji išplatino 750 mln. dolerių obligacijų emisiją. Kokia informacija apie „Snorą“ Finansų ministerijai buvo žinoma tuo metu, kai buvo platinama ši emisija?
– Kiek man yra žinoma, tai buvo ne nauja emisija, o anksčiau išleistos emisijos papildymas. Paprasčiausiai atsižvelgiant į situaciją tarptautinėse rinkose buvo rastas langas, orientuojantis į kitų metų refinansavimo poreikius ir buvo pasiskolinta. Prisiminkime, kad nuo pat spalio mėnesio, dar net anksčiau, rinkos buvo užsidariusios. Aš manau, kad taip sutapo laikas. Kitas dalykas – sprendimai dėl banko „Snoras“ buvo priimti jau po inspektavimo. Ne paslaptis, kad publikacija viename iš dienraščių įpylė žibalo į ugnį, nes prasidėjo masinis pinigų išėjimas iš banko, ir tai būtų paskatinę likvidumo problemas.
Latvijos pareigūnai kaltina Lietuvą, kad ši laiku neinformavo apie tai, kas vyksta „Snore“. Kokią informaciją ir kada suteikėte Latvijos priežiūros institucijai ir vyriausybei?
– Kaip jau esu ne kartą sakęs, mes susidūrėme su galimai nusikalstama veika. Tai yra pirmiausia su vertybinių popierių trūkumu. Tam, kad pasitikrintum informaciją ir sudėliotum visus taškus ant „i“, negali imtis kažkokių skubotų veiksmų. Latviai buvo informuoti trečiadienį, lapkričio 16 dieną (tą dieną buvo sustabdyta „Snoro“ veikla, – IQ).
Mes esame turėję neformalių pokalbių ir anksčiau, dar spalio mėnesį. Ir mes tikrai pakankamai diplomatiškai siųsdavome signalus latvių kolegoms. Aš manau, kad tikrai šios galimai nusikalstamos veikos perspektyvoje buvome pakankamai „kooperatiški“ su latviais.
Sakote, kad siuntėte latviams signalus. O kokius atsakymus gaudavote?
– Esame kalbėję. Klausdavome, kaip jums atrodo situacija su to paties „Krajbanka“ užsienio bankuose laikomais indėliais? Bankine kalba turbūt aiškiau nieko daugiau negali pasakyti. Jeigu nebūtų tų galimų nusikalstamų veikų, jeigu nebūtų likvidumo problemų, kurios atsirado po publikacijos, tai tie veiksmai galėjo būti labiau koordinuojami su kolegomis Latvijoje. Bet čia reikėjo operatyviai reaguoti. Aš tikrai atsiprašau, jeigu tai įvyko nevisiškai džentelmeniškai, bet gyvenimas kartais toks, kad turi veikti skubiai. Ir šį kartą tai buvo toks atvejis.
Kodėl Lietuva nusprendė negelbėti „Snoro“, kaip tai padarė Latvija su „Parex“ banku?
– Yra du skirtingi atvejai. „Parex“ atveju buvo klausimas dėl likvidumo. „Snoro“ atveju buvo klausimas dėl nemokumo. „Parex“ atveju mes neturėjome galimai nusikalstamų veikų, „Snoro“ atveju mes jas turime. Noriu pasakyti, kad „Parex“ ir „Snoro“ atvejai yra nepalyginami. Jeigu mes čia būtume turėję tik likvidumo problemą, savaime suprantama, kad mes tikrai būtume siūlę Vyriausybei ją spręsti analogiškai, kaip latviai sprendė „Parex“ atvejį.
