T. Janeliūnas.
Vladimiras Putinas nenuvylė 99 proc. prognozuotojų – jis laimėjo Rusijos prezidento rinkimus. „Aš pažadėjau, kad mes laimėsime. Ir mes laimėjome!“- naktį po rinkimų susirinkusiai miniai priminė, jog savo pažadus vykdo atsakingai. Jausmingas V. Putino pasirodymas, sukėlęs diskusijas, ar tikros naujojo-senojo prezidento ašaros, vainikavo rinkimų procesą, kurio baigtis beveik niekam nekėlė abejonių. Dabar bus įdomu stebėti, kokius savo pažadus V. Putinas ims įgyvendinti grįžęs į prezidento postą.
Rinkimų klastojimai, įvairūs užfiksuoti pažeidimai taip pat mažai ką stebino. Nors V. Putinas skelbėsi nugalėjęs „atviroje ir sąžiningoje“ kovoje, nedaug kas tuo nuoširdžiai tikėjo. Kovos iš esmės nebuvo, V. Putinas net negaišo laiko debatams su kitais kandidatais. Jo rinkimų kampanija buvo skirta tik rinkėjų aktyvumui didinti ir sustiprinti baimę, kad „be V. Putino“ Rusijai gresia visiškas chaosas.
Be to, buvo siekiama įteigti mintį, kad kažkokios baisios išorės jėgos nori Rusijos žlugimo bei daro viską, kad tik suvaržytų Rusijos piliečių savarankiškumą bei menkintų visos valstybės autoritetą pasaulyje. Grėsmingi pareiškimai, kad V. Putinas „neleis niekam kėsintis į Rusijos savarankiškumą“ buvo nuolat kartojami tiek rinkimų kampanijos metu, tiek ir paskelbus jo pergalę.
Vis dėlto V. Putinui tenka pripažinti, kad jo populiarumas jau nebėra toks didelis, kaip pirmųjų prezidentinių kadencijų metu. Remiantis apklausomis, vykdytomis prieš šiuos rinkimus, V. Putiną rėmė jau kiek mažiau nei 50 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau šis rezultatas išties daugmaž skaidriai atsispindėjo gal tik Maskvoje, kur, pagal oficialius rinkimų rezultatus, V. Putinas negavo daugumos balsų (už jį sostinėje balsavo apie 47 proc. rinkėjų).
Greičiausiai būtent Maskvoje buvo siekiama surengti pavyzdinius rinkimus, kad niekas neturėtų rimtų pretekstų protestuoti. O provincijoje ir taip už V. Putiną dirbo visa sistema. Tačiau rinkimų rezultatai nepaneigia būtinybės režimui ieškoti būdų, kaip stiprinti piliečių paramą dabartinei valdžiai. Daugelis užsienio analitikų pastebi, kad protestai Rusijoje liudija apie bręstantį aktyvų nepasitenkinimą ir, jei neįvyks rimtesnių pokyčių Rusijos politikoje, pasipiktinimas valdančiuoju režimu gali tapti nebekontroliuojamas. Rusijos sociologai taip pat prognozuoja, kad praėjus rinkimų entuziazmui pasitikėjimas V. Putinu neišvengiamai kris ir teks imtis ryškesnių priemonių gyventojų paramai palaikyti, nei tik proginių gąsdinimų.
Grąžins buvusią galybę?
Rinkimų kampanijos metu V. Putinas akcentavo Rusijos galybę ir statusą, kurio nusipelno tokia didžiulė šalis. Jau rudenį, realiai prasidėjus rinkimų kampanijoms į Rusijos Dūmą bei prezidento postą, V. Putinas ėmė kalbėti, kad jo tikslas bus sukurti Eurazijos sąjungą, kuri turėtų tapti rimtu atsaku į įvairias Vakarų pastangas kėsintis į Rusijos interesus posovietinėje erdvėje.
Būtent Eurazijos projektas turėtų grąžinti Rusijai „didžiosios valstybės“ statusą ir sulaikyti Vakarų įtakos plitimą. Šiame sumanyme esminis vaidmuo turi atitekti Ukrainai, kuri pastaruosius dešimtmečius vis neapsisprendžia dėl savo geopolitinės krypties. Jei Rusijai pavyktų pririšti Ukrainą – tai būtų didžiulis V. Putino strateginis pasiekimas ir labai rimta pretenzija sukurti politinį-ekonominį (o potencialiai ir karinį) bloką, galintį varžytis su NATO bei ES bent jau Rytų Europos regione.
Varžybos su NATO suteikia Kremliui misiją, vardan kurios būtina išlaikyti stiprią valdžią, o visuomenė turėtų susitaikyti su tam tikrais demokratijos suvaržymais.
Tokios varžybos jau pačios savaime suteikia Kremliui misiją, vardan kurios būtina išlaikyti stiprią valdžią, o visuomenė turėtų susitaikyti su tam tikrais demokratijos suvaržymais. Ar tai neprimena Sovietų Sąjungos metais nuolat skleidžiamų idėjų, kad kova su kapitalistais reikalauja pasišventimo ir pateisina asketišką sovietinių piliečių buitį?
Būtinybę stiprinti jėgas prieš grėsmingus procesus neva skatina JAV ir NATO plėtojamos priešraketinės gynybos sistemos Rusijos pašonėje, nuolat vykdomos intervencijos prieš tokias suverenias valstybes kaip Libija ir, anot Rusijos, grėsmės Sirijai bei Iranui. Dėl to V. Putino Rusija dar ryžtingiau turėtų priešintis pastangoms Jungtinių Tautų lygiu imtis sankcijų prieš tokias valstybes. Tad nors oficialiai V. Putinas remia tarptautinių organizacijų įtaką, realiai tai reikš, kad JT Saugumo Taryba taps nepajėgi sankcionuoti kokių nors veiksmų. Vargu, ar pasaulis nuo to taps saugesnis.
Kad grėsmingi perspėjimai NATO nebūtų tušti, artimiausiu metu Rusijoje ketinama reformuoti ir gerokai sustiprinti ginkluotąsias pajėgas. Iki 2020 m. moderniausiai ginkluotei ketinama išleisti apie 650 mlrd. JAV dolerių – planuojama Rusijos kariuomenę papildomai apginkluoti 8 moderniais atominiais povandeniniais laivais, 600 naujausios kartos naikintuvų, 1000 sraigtasparnių, ypač daug dėmesio skirti nepilotuojamų lėktuvų naudojimui, o per kelerius metus dešimtį divizijų aprūpinti dar tik projektinėmis priešraketinėmis S-500 sistemomis. Mums turėtų būti aktualu, kad Kaliningrado srities apginklavimas taps vienu iš Rusijos kariuomenės pertvarkų prioritetu.
Šiomis priemonėmis V. Putinas kol kas demonstruoja, kad neketina imtis kažkokių esminių politinių ir ekonominių reformų. Visų pirma, sunku tikėtis liberalizavimo ekonominėje srityje ir mažesnio valstybės centralizavimo. Net ir liaupsinamas Kinijos modelis gali būti per didelė prabanga Rusijai, nes liberalesnė aplinka ir tikroji konkurencija ekonominėje srityje gali netrukus persimesti ir į politinę sferą – jei oligarchai taps išties mažiau kontroliuojami, jie gali sumanyti imtis ir politikos. Tokia perspektyva visiškai nedžiugintų V. Putino, kuris ne tik Michailui Chodorkovskiui, bet ir kitiems verslininkams parodė, kad išties atviros ir sąžiningos kovos nepakęs.
____________________
Dr. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas
