Danske banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė yra įsitikinusi, kad pusės žadėtų pensijų atkūrimas ir 4 proc. valstybės sektoriaus išlaidų mažinimas yra mažesnė blogybė nei pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimas. Jos teigimu, šį mokesčio padidinimą, atsižvelgiant į Lietuvos aplinkybes, politikams bent artimiausiu metu reikėtų pamiršti. Yra ir kitų taupymo galimybių.
Analitikė siūlo apkarpyti investicines išlaidas iki geresnių laikų. “Kai kurių infrastruktūros projektų efektyvumas kelia nemažai klaustukų, tad logiška, kad būtų galima palaukti ir “geresnių laikų”, užuot visiems vienodai apkarpius darbo užmokestį (kaip visuomet labiausiai nuskurdinant gaunančius mažiausias pajamas). Be to, kodėl gi nepasinaudojus Estijos pavyzdžiu? Būtų galima privatizuoti dalį valstybės turto investuotojams iškėlus sąlygą dėl avansinio dividendų (ir atitinkamai mokesčių) sumokėjimo. Žodžiu, kaip sakoma, pinigų yra, tik reikia fantazijos juos paimti”, – sako analitikė.
Jos teigimu, dabartinis biudžeto persvarstymas turi vieną esminę neigiamybę – bet kuri kita galima priemonė viešųjų finansų kokybės gerinimui netinka “gaisrų gesinimo” politikai. Viena vertus, numatyti daugelio dalykų neįmanoma, tačiau ne vienas ekonomistas minėjo, kad 2012 metų biudžetas yra per daug optimistinis ir gerai būtų valdantiesiems apsitarti su koalicijos partneriais, koks gi galėtų būti variantas “B”.
“Klausantis politikų pasiūlymų, ką dabar daryti, supranti, kad daugeliui rūpi rinkimai, o ne visos ekonomikos interesai. Vieni jų siūlo tiesiog spjauti į įsipareigojimą, sumažinti deficitą (kodėl visa Europa tą daro, o mes negalime?), pamiršdami, kad finansų rinkos į tai sureaguos “tik” didesnėmis palūkanomis. Vadinasi, vis didesnę ir taip menko biudžeto dalį teks atriekti užsienio investuotojams. Kiti siūlo sujungti ministerijas – lyg tai kada nors buvo sutaupę reikšmingesnę išlaidų dalį. Ministerijų sujungimas gali turėti teigiamą įtaką tik tuomet, jei tai bus susiję su dalies valstybės finansuojamų funkcijų atsisakymu. Tačiau apie tai vengiama kalbėti”, – pažymi V. Klyvienė.
Pasak jos, pridėtinės vertės mokesčio kėlimą artimiausiu laikotarpiu reikėtų pamiršti. Be abejo, vertinant teigiamus šio mokesčio aspektus, negali nepaminėti, kad PVM, palyginti su kitais mokesčiais (darbo ar kapitalo), santykinai mažiausiai iškraipo ūkio subjektų elgseną. Be to, mokesčio rinkimas yra lengvai administruojamas, todėl tai gali būti stabilių pajamų šaltinis. Tačiau yra ir nemažai “bet”, nes PVM yra regresinis mokestis.
“Vadinasi, didžiausią neigiamą poveikį, pakėlus šį mokestį, pajus mažas pajamas gaunantys žmonės. Įvertinus blogėjančią makroekonominę padėtį, tai gali tik padidinti socialinių išmokų poreikį. Tuomet bendras teigiamas poveikis valstybės finansams sumažės. Be to, šio mokesčio kėlimas didina infliaciją, o tai mažina vartojimą – šio mokesčio bazę. Įvairiais vertinimais, 1 procentiniu punktu padidintas PVM tarifas lemia 0,26-0,42 proc. ilgalaikį vartojimo kainų padidėjimą. Tačiau Lietuvoje VKI infliacijos padidėjimas gali būti didesnis nei ES šalių vidurkis. Galutinis poveikis kainoms priklauso nuo to, kokiu mastu mokestinė našta yra perkelta galutiniam vartotojui. Įvairių ekonomistų vertinimu, atskirose šalyse pastaroji proporcija svyruoja nuo 57 iki 77 proc. Kaip rodo istorinė patirtis, dėl rinkos mažumo ir ribotos konkurencijos tam tikruose sektoriuose, Lietuvoje galutiniam vartotojui tenka didžioji dalis PVM kėlimo naštos”, – aiškina analitikė.
ELTA
