22 metų 202 cm ūgio Valdas Dabkus pirmą kartą savo karjeroje pasirašė kontraktą su aukščiausioje Lietuvos lygoje žaidžiančia komanda. Prieš tai jis jau žaidė JAV universiteto ekipoje, Lenkijos, Italijos, Ispanijos bei Latvijos komandose.
– Jau žaidėte Lenkijoje, Italijoje bei Ispanijoje. Kaip ten sekėsi, kokios patirties įgijote?
– Visur gerai sekasi, jei gali pažaisti. Užsienio komandose buvo aukštesnio lygio treniruotės. Pagal susiklosčiusias situacijas rinkdavausi silpnesnes komandas, tačiau daugiau žaidimo laiko. Treniruotės taip pat duoda daug, tačiau tik žaisdamas gali tobulėti ir įgyti pasitikėjimo savimi. Manau, kad Europos komandose įgijau daug patirties, treniravausi su labai gerais žaidėjais.
Labiausiai įsiminė Lenkijos Vloclaveko „Anwil“ komanda. Jai vadovavo labai griežtas ir reiklus treneris iš Slovėnijos Andrejus Urlepas. Pas šį strategą buvo labai sunkios ir varginančios treniruotės: 2,5 valandos ryte ir 3 valandas vakare, neturėjome laisvų dienų. Per jas labai daug išmokau ir patobulėjau. Lenkijoje išmokau gynybos pagrindų. Labai sunkiai dirbau, bet žinau, kad ne be reikalo.
Vitorijos „Tau Ceramica“ klube buvau tik mėnesį, spėjau perprasti visą sistemą. Jautėsi, kad buvau aukščiausio lygio komandoje, kurioje žaidžia autoritetingi krepšininkai, o vadovauja geriausi treneriai. Gal dėl to, kad Ispanijoje buvau neilgai, neturiu tiek atsiminimų, kiek iš Lenkijos.
– Daug klajojote. Ar patiko toks gyvenimo būdas?
– Iš dalies patiko, bet neklajojau specialiai, tiesiog taip susiklostė situacija. Manau, viskas buvo į naudą, nes atvykdavau į naują komandą, su nepažįstamais žaidėjais, treneriais, todėl turėjau papildomos motyvacijos stengtis, dirbti, įrodyti, ko esu vertas.
– Pernai sėkmingai užbaigėte sezoną Latvijoje. Latviai nesiūlė likti?
– Kalbėjomės apie galimybes likti. Latviai tikėjosi ir šį sezoną žaisti BBL čempionate, tačiau nepateko į jį. Tuomet nusprendė rungtyniauti be legionierių, tiesą pasakius, net nežinau, kaip jiems dabar sekasi. Prisimenu, kad Liepojoje viskas buvo gerai, sąlygos mane tenkino, jie buvo patenkinti mano žaidimu, tačiau pratęsti sutartį tikriausiai negalėjo dėl finansinių problemų.
– Ir vis dėlto kodėl grįžote į Lietuvą?
– Prieš sezoną turėjau keletą pasiūlymų, galima sakyti, vidutiniškų. Buvo nežinomi treneriai, neaiški situacija ir labai abejotinas rungtyniavimo laikas. „Atletas“ pasiūlė geras treniruočių ir finansines sąlygas, todėl nutariau likti gimtajame mieste.
Viena iš priežasčių, kodėl likau Lietuvoje, yra noras įrodyti stipresniems šalies klubams, kad moku žaisti krepšinį ir esu kažko vertas. Tai pirmasis sezonas Lietuvoje. Užsienyje buvau labiau statistas, niekas nematė, kaip žaidžiu, kaip ginuosi, kokios esu sportinės formos ir panašiai. Juk negalima spręsti apie žaidėją iš statistikos protokolų.
– Turėjote ir kitų pasiūlymų?
– Neoficialių, diskusijų lygio pasiūlymų turėjau ir iš Lietuvos komandų, tačiau sutartį pasirašyti atnešė tik „Atletas“. Kalbant apie užsienį, mane kvietė Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Ukrainos komandos, bet, kaip jau sakiau, nesinorėjo rizikuoti. Nenorėjau po pusmečio nežaidimo vėl ieškoti laimės kitur. Norėjau visą sezoną žaisti vienoje ekipoje.
– Esate vienas komandos lyderių, nuo pat sezono pradžios rungtyniaujate stabiliai, tačiau ko trūksta komandai, kuri niekaip negali atsikratyti autsaiderės pozicijų?
– Gal trūksta susižaidimo. Komanda sukomplektuota iš pagrindų, iš praėjusio sezono liko vos keli krepšininkai. Dar vienas faktorius – trumpas atsarginių žaidėjų suoliukas, nes pirmą rungtynių pusę kovojame taškas į tašką, o po to varžovai pabėga į priekį.
Ateityje tikimės SEB BBL ir LKL čempionatuose parodyti, kad esame geresni, negu visi galvoja.
– Vyriausiasis komandos treneris – Darius Dimavičius. Ar nesunku klausyti žmogaus, su kuriuo neseniai dar buvote komandos draugai?
– Ne, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus supratimo. Juk gali ir nieko neklausyti, bet reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ne tavo draugas, o treneris. Reikia turėti noro įrodyti sau ir kitiems, kad esi pasiruošęs kovoti ir laimėti. Jei nenori dirbti, gali tam rasti daug priežasčių, pavyzdžiui, ateiti į treniruotes ir galvoti, kad komandai vadovauja draugas. Reikia susikaupti ir siekti savo tikslo.
– Kiti pagrindiniai „Atleto“ krepšininkai – veteranai. Koks jausmas žaisti tarp patyrusių ir gerai žinomų žaidėjų?
– Labai įdomu. Jauni krepšininkai stengiasi daugiau vadovautis greičiu, o vyresni – protu. Jie priima protingus sprendimus, žino, ką padaryti, kad suklystum, todėl išmokęs šių gudrybių, tampi dar labiau patyręs. Be abejo, jie pataria, pamoko, juk ne tik ateina, sužaidžia ir išeina. Jie irgi nenori būti autsaideriais, stengiasi dėl komandos interesų, moko jaunimą.
– Kokius tikslus ekipa iškėlė sezono pradžioje ir kokie jie yra dabar?
– Apie konkrečius tikslus nekalbėta, bet svarbiausia nebūti autsaideriais ir nesidalinti paskutine vieta, reikėtų pakilti iš lentelės apačios. Pirmosios vietos jau užimtos, bet vidutine ekipa galėtume būti.
– SEB BBL žaidžiate jau ne pirmus metus. Ar pastebite čempionato pasikeitimą?
– Be abejo, pirmenybės tobulėja. Kiekvienais metais komandos tobulėja, perka brangesnius žaidėjus ir tampa vis stipresnės. Kai pradėjau žaisti BBL prieš pusantrų metų, jaučiau, kad asmeninė statistika buvo daug geresnė nei dabar. Tiesiog buvo prastesnių ekipų, o nuo praėjusių metų rungtyniauti buvo daug sunkiau. Dabar visos komandos labai stiprios, nuolat tobulėja ir rodo didelį norą laimėti. Todėl BBL lygis kiekvienais metais neabejotinai auga.
– Ar po šio sezono norėtumėte likti Lietuvoje, ar tęsti legionieriaus karjerą?
– Dar nemąstau apie tai, iš pradžių reikia pabaigti šį sezoną. Negalima mąstyti apie kitus metus, nes nukentės ir komandos, ir asmeniniai rezultatai. Po sezono apsvarstysiu visus pasiūlymus. Gal pasirinksiu ir Lietuvą. Jeigu būtų geros sportinės sąlygos tobulėti, likčiau Lietuvoje.
– Ramūno Butauto treniruojamoje jaunimo komandoje Europos čempionate laimėjote bronzos medalius. Dabar treneris tapo Lietuvos rinktinės strategu. Ar mąstote apie žaidimą nacionalinėje komandoje?
– Kai Ramūno Butauto jaunimo komanda iškovojo auksą pasaulio čempionate, negalėjau vykti kartu su rinktine, nes sirgau angina ir turėjau gydytis. Kalbant apie rinktinę, tikriausiai kiekvienas krepšininkas mąsto apie tai.
Žaisti rinktinėje yra svajonė ir jeigu būsiu pakviestas, būsiu labai pamalonintas, kad į mane atkreipė dėmesį ir pakvietė. Atvykti bent jau į kandidatų stovyklą taip pat būtų didelis pasiekimas.
– Minėjote, kad žaisti rinktinėje yra svajonė. Ar turite kitų svajonių?
– Taip, turiu, bet nenoriu jos atskleisti, nes po to ji gali neišsipildyti. Ar esu prietaringas? Neprietaringas, bet šią svajonę pavadinčiau gyvenimo tikslu, todėl nenoriu, kad po to reikėtų gailėtis. Todėl pabūsiu prietaringas.
– O NBA nevilioja?
– Turbūt kiekvienas mąsto apie NBA, tačiau ir Eurolygos komandos jau įrodė, kad nenusileidžia NBA komandoms ir yra lygiavertės.
Vis dėlto NBA yra aukščiausio lygio ir ten žaisti – vadinasi, būti įvertintam kaip geriausiam žaidėjui.
Romas RUDOKAS
Nuotr. V.Dabkus norėtų būti pakviestas bent į Lietuvos vyrų
rinktinės pasiruošimo stovyklą.
