„Džiugu tai, kad žmonės pasidavė žaidimui, reagavo panašiai, kaip ir tikėjomes. Šiandien perskaičiau vieną žiūrovo komentarą, kad „Kablyje“ buvę šalta kaip Antarktidoje, tačiau šalti buvę verta,“ – įspūdžiais prieš antąjį vaidinimą dalijose režisierius.
Aktorius ir režisierius Vidas Bareikis Fluxus pasaulyje gyvena nuo vasaros, kai su kūrybine komanda Druskininkuose pradėjo kurti naująjį projektą. Ten buvo pasiekta pusiaukelė, atvedusi į šiuo metu Vilniuje vykstančią provokuojančio spektaklio „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“ premjerą.
Spektaklį-provokaciją pamatyti galima viename iš trijų vasario 29 – kovo 2 d. vaidinimų. „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“ režisierius V. Bareikis kūrė remdamasis Amerikos lietuvio, Fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno biografiniais faktais. Šis vaidinimas yra savotiškas teatro judėjimo „No Theatre” dialogas su Fluxus kūrėjais ir jų laikmečiu. Įžengus į XXI a., alternatyvaus meno kūrimas vadovaujasi lygiai tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, susiduria su panašiomis problemomis ir byloja tą patį – stereotipų laužymo svarbą.
„Fluxus” judėjimą J. Mačiūnas sukūrė JAV septintajame XX a. dešimtmetyje. Už viso šios krypties grandioziškumo stovėjo vienas mažas žmogus, kurio iniciatyva ir kartais niekam nesuprantamomis pastangomis buvo įgyvendinti visi Fluxus festivaliai, atskiri performansai ir koncertai. Savo bendražygių ne visada suprastas J. Mačiūnas sukūrė judėjimą, įėjusį į pasaulinę meno istoriją.
„Šiame spektaklyje – vos keletas personažų, tad aktoriams sunkiausia užduotis buvo nevaidinti, kas teatro žmogui yra nemenkas iššūkis,“ – sako režisierius V. Bareikis.
Jono Meko bei kitų Fluxus artistų nuomone, J.Mačiūnas buvo debesies bei Hitlerio hibridas, tuo tarpu jis pats menininkus vadino tiesiog šarlatanais. Savo trumpą gyvenimą paaukojęs absurdiškiausių projektų kūrimui („Fortepijono veiksmai“, pasaulinė mėšlo kolekcija, Berlyno labirintas), jo pabaigoje sau uždavė klausimą: „O gal mes patys ir buvom tik šarlatanai?“ Šis klausimas ir paskatino teatro judėjimo „No theatre“ kolektyvą pasinerti į J. Mačiūno sukurtą Fluxus pasaulį.
Tarpinė „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“ projekto peržiūra, kaip sako V. Bareikis, įvyko Druskininkuose, kur būrelio užsidegusių menininkų performansai gatvėse stebino mažo miestelio gyventojus. Sumanytojo įsitikinimu, šis spektaklis ne mažiau nustebino ir vakarykštės premjeros žiūrovus. Panašios reakcijos tikimasi ir šio vakaro bei rytojaus vaidinimuose. Spektaklio autorius teigia, kad tai kol kas analogų Lietuvoje neturintis projektas. Instaliacijos, muzika, vaidinimas, žaidimai, kurių dalimi, spektaklio vyksmo dalyviu pasijunta ir žiūrovas.
„Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“ skiriasi nuo tų spektaklių, kuriuos įprasta matyti teatrų repertuaruose. Tai tam tikras projektinis vaidinimas, neįmanomas rodyti, pavyzdžiui, kartą per mėnesį ir taip visą sezoną. Pirmiausia dėl to, kad aktoriui į tokį performansą iš įprastų teatro rolių reikia „įeiti“, bent savaitę pagyventi Fluxus ritmu,“ – sako V. Bareikis. Ar tai reiškia, kad ši tris dienas rodoma premjera nebus pakartota, tarkim, po pusės metų? Režisierius tikina, kad tai priklausys nuo žiūrovų reakcijos ir poreikio: tokį spektaklį atgaivinti reikia didelės motyvacijos, nes į jį įdėta be galo daug kūrybos, jėgų, galų gale, investicijų.
Tačiau vakarykštė provokuojančio spektaklio žiūrovų reakcija meninio projekto sumanytoją nudžiuginusi: „Puiku tai, kad žmonės pasidavė žaidimui, priėmė Fluxus idėją teigiamai, reagavo panašiai, kaip ir tikėjomes. Šiandien perskaičiau vieno žiūrovo komentarą, kad „Kablyje“ buvę šalta kaip Antarktidoje, tačiau šalti buvę verta,“ – įspūdžiais prieš antrąjį šiandienos vaidinimą dalijose režisierius.
V. Bareikis pasakoja, kad šiose patalpose aktoriai repetavę dvi savaites iki premjeros. Tai buvusios visai kitokios repeticijos, nei šiltuose teatruose, kur vaidinama su sportine apranga, galima atsigaivinti arbatėle: „Čia repetavome su žieminiais rūbais, lakstėme po skate parką kaip pašėlę. Tačiau repeticijų metu aktoriams sunkiausia buvo ne tai, o užduotis nevaidinti, kas teatro žmogui yra nemenkas iššūkis. Šiame spektaklyje – vos keletas personažų. Juk ir J. Mačiūno performansuose dalyvaudavo ne aktoriai, o architektai, praeiviai iš gatvės.“ Psichopatai, kurie siautėja arba „Šarlatanai?“ – tokia spektaklį apibendrinanti frazė, kuria, anot režisieriaus, buvo skatinami vadovautis visi aktoriai ir dalyviai.
