M. A. El-Erianas.
Nežinau, kaip jūs, bet aš, kiekvieną kartą lėktuvui patekus į oro duobes, geriau jaučiuosi tikėdamas, kad už uždarų kabinos durų sėdintis pilotas žino, ką daryti. Jausčiausi visiškai kitaip, jeigu per praviras duris stebėčiau pilotus, sutrikusius dėl sunkiai kontroliuojamo lėktuvo, besiginčijančius dėl kito veiksmo ir nerandančius jokios pagalbos instrukcijoje.
Nerimą kelia tai, kad politikos formuotojai daugelyje Vakarų ekonomikos šalių yra panašesni į antrąją pilotų grupę. Tokį apibūdinimą lemia ne tik prieštaringi politikos formuotojų pareiškimai ir elgesys, bet ir tai, kad ekonomikos rezultatai nuolat neatitinka lūkesčių.
Tokia situacija regima Europoje, JAV ir Japonijoje, kur ekonomikos lūkesčiai vėl prastėja. Be to, ir taip jau silpnas ekonomikos atsigavimas klimpsta, bendrovės ir namų ūkiai tampa vis apdairesniais, neišvengiamai jau ir taip sunkią politikos formuotojų užduotį paversdami daug sunkesne.
Nepaisant daugybės sąskrydžių ir programų, daugialypių brangių šalių gelbėjimų ir skausmingų ant visuomenės pečių nuleistų ekonomikos aukų, Europoje politikos formuotojai nesugebėjo atremti besiplečiančios valstybių skolų krizės euro zonos periferijoje. Kaip ir sumišusio piloto vairuojamas lėktuvas, Europos ekonomika nesielgė pagal instrukcijas.
Graikijos premjeras George‘as Papandreou išdėstė savo išraiškingame laiške Euro grupės vadovui, Liuksemburgo premjerui Jeanui-Claude‘ui Junckeriui: „Rinkos ir reitingų agentūros elgėsi kitaip, nei tikėjomės“.
Kai rezultatai taip labai atsilieka nuo politikų planų, visai nestebina tai, kad oficialiuosiuose sluoksniuose lieka mažai harmonijos. Kalbos tampa vis labiau konfliktiškos ir stulbinančiai atviros bei keliančios nerimą.
Nesutarimas Europoje neapsiriboja nesantaika tarp „sprendimo formuotojų“ (Europos centrinio banko (ECB), Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo trejeto) ir šiuo metu skausmingas taupymo priemones įgyvendinančių šalių (Graikija, Airija ir Portugalija).
Padėtis gali tapti be išeities, nes nesantaika kyla paties trejeto viduje, tarp Frankfurto, kuriame yra ECB, bei Berlyno, Vokietijos vyriausybės buveinės.
Padėtis JAV nėra tokia aštri kaip Europoje, bet politikos bejėgiškumas ima viršų ir čia. Nepaisant iki šiol neregėtų mokestinių ir piniginių paskatų, ekonomika ir toliau auga vangiai, o nedarbas įstrigęs aukštame susirūpinimą keliančiame lygyje.
Vidutinės trukmės fiskalinės perspektyvos ir toliau prastėja, kai trumpuoju laikotarpiu politikai lyg kokie moksleiviai žaidžia su vertingu šalies AAA reitingu ginčydamiesi dėl to, kaip padidinti skolos viršutinę ribą. Be to, politikos formuotojų laukia sudėtingi techniniai sunkumai, kuriuos JAV Federalinio rezervų banko vadovas Benas Bernanke apibūdino savo įdomiai atviru būdu, pripažindamas, kad „mes neturime tikslaus paaiškinimo“.
Federalinio rezervų banko (FED) ekonomikos žinynai, techniniai modeliai ir istorinės analizės nepakankamai nušviečia dabartinę ekonomikos padėtį. Tad nenuostabu, kad naujausio atidžiai stebimo FED Atvirosios rinkos komiteto susitikimo protokole atskleidžiama, kaip institucija pasidalijusi – jos nariai mato skirtingus pinigų politikos takus. Vieni tikisi tolimesnio ekonomikos skatinimo, o kiti laukia griežtesnės pinigų politikos ciklo.
Tuo tarpu Japonija toliau silpsta. Praėjus keturiems mėnesiams nuo didžiulio žemės drebėjimo, niokojančio cunamio ir nuolatinių branduolinių neramumų, dar tik bus imamasi visapusiškos rekonstrukcijos programos.
Iš to išplaukianti ekonominė nežinia prisideda prie daugybės metų neadekvataus augimo ir prastėjančios viešosios skolos dinamikos. Šeši svarbūs klausimai nurodo politikos formuotojų Europoje, JAV ir Japonijoje problemas.
Pirma, visos trys ekonominės zonos grumiasi su nerimą keliančiu skolinto kapitalo apimčių mažejimu.
Kaip kad skrydžio viduryje iš mūsų metaforinio lėktuvo ištraukiamas deguonis, skolinto kapitalo apimčių mažinimas destabilizuoja visuomenes ir mažina tradicinių politinių priemonių efektyvumą.
Iš tikrųjų, jeigu bus paliktos jų pačių jėgoms, šios ekonomikos zonos turbūt atsikratytų pernelyg didelės skolos ir pakeistų ilgalaikę visuomeninę sutartį labai šiurkščiu būdu, kuris mažintų ekonomiką bei didintų dar vienos finansų krizės grėsmę.
Antra, vidinė skolinto kapitalo apimčių mažinimo dinamika apsunkina kitus struktūrinius defektus. Nors ekonominių regionų ir sektorių ypatybės skiriasi (aprūpinimas būstu, darbo rinka, paskolų tarpininkavimas ir t.t.), jos yra paplitusių ir nelemtų pasekmių derinys. Tai suvaržo ekonomikos gebėjimą augti ir tokiu būdu įveikti įsiskolinimą tvarkingai bei metodiškai.
Trečia, politikos formuotojai veikia globalioje ekonomikoje, kuri šiuo metu yra didžiulio persigrupavimo pusiaukelėje. Keletas Kinijos vedamų sisteminiu mastu svarbių besivystančių rinkų toliau skinasi kelią plėtros persilaužimo etape.
Ketvirta, pasirinkdami ciklines priemones dorotis su struktūrinėmis bėdomis, politikos formuotojai dar labiau sukomplikavo reikalus – tai patvirtinimas, kad jie nesugeba suvokti neįprastus iššūkius.
Penkta, politika smarkiai supainioja reikalus. To priežastis yra paprasta: daugeliu atveju reikalingos struktūrinės priemonės apima skausmingas priemones artimiausiu metu, kad kažkas būtų pasiekta ilguoju laikotarpiu. Tai yra kompromisas, kuriuo politikai bjaurisi, ypač kai jie priklausomi nuo trumpalaikių rinkimų ciklų.
Galiausiai, komunikacija yra labai baisi. Man yra retai tekę regėti šitaip nenusisekusių politikos formuotojų bandymų pateikti aiškią vidutinės trukmės ekonomikos viziją – nesėkmė, kuri prisidėjo prie bendro ir nerimą keliančio nežinios jausmo.
Visa tai parodo, kodėl turėtume užjausti šiandienos politikos formuotojus, kurie teturėdami labai neefektyvius įrankius privalo susiremti su sudėtingais iššūkiais.
Bet gailestis nėra dalijamas kaip nemokami bilietai: mes taip pat turėtume iš politikų primygtinai reikalauti nuo jų tradicinio ciklinio suvokimo pereiti į labiau visaapimantį. Be to, efektyviai imtis dar labiau komplikuotų, bet kritiškai svarbių po šiandieniniu negalavimu glūdinčių struktūrinių klausimų.
Deja, tai per naktį nenutiks. Ir, tam tikrais atvejais, sąlygos turi dar labiau pablogėti, kad sutelktų politikų mintis. Tuo tarpu tos bendrovės ir namų ūkiai, kuriems yra labiau pasisekę ir jie gali atidėti pinigų juodai dienai, neišvengiamai ir toliau taip darys. Kiti, deja, bus dar labiau pažeidžiami bjaurių oro duobių ir neturės galimybės sėdėti už uždarų kabinos durų.
____________________
Mohamedas A. El-Erianas yra investicinės bendrovės PIMCO generalinis direktorius bei vienas iš technologijų ir telekomunikacijų vadovų bei knygos „Kai rinkos susiduria“ (angl. „When Markets Collide“) autorius.
