Galvoja emigruoti
Važiuojantieji greitkeliu nuo Vilniaus Panevėžio link netoli Šilų greitai gali nebepamatyti įprasto vaizdo – dešinėje kelio pusėje įsikūrusios originalios vantų ir šluotų prekyvietės. Vantininku vadinamas Albertas Blauzdys tikina: jo verslą sužlugdė ne ekonominė krizė, o kelininkai, tyčia pastatę užtvarą į sodybą, o ir taip tragišką padėtį dar pablogino prieš mėnesį troboje kilęs gaisras.
„Dabar priklausau tik nuo žmonių, – liūdnų minčių neslepia raguviškis. – Jei jie sustos ir bent po šluotą nupirks, gal dar surasiu jėgų išsikapstyti. Jei ne – teliks galvoti apie emigraciją. Pavargau“.
Artėjant prie Šilų iš greitkelio pasukti į dešinę kviesdavo iš tolo matomos aukštai sukabintos vantos ir šluotos, plevėsuojančios geltonos vėliavos, išmoningai sustatytos medžių trinkos, rankomis ręsta pavėsinė.
Šypseną keldavo ir klientus viliodavo didžiulė, ryškia geltona skarele aprišta ragana. Pirties mėgėjai žinojo, kad čia visada rasi tvirtai surištų, šviežių vantų ir vos kelis litus kainuojančių šluotų. Dažniau važiuojantieji autostrada pastebėdavo, kad vantų ir šluotų verslo ėmėsi darbštus ir išmoningas žmogus.
Prieš dešimtmetį pas seną sodybos šeimininką vietą išsinuomojęs A.Blauzdys pirmais metais prie sodybos privažiuojantiesiems siūlė grybus. Kad aplink Šilus – grybų dosnūs miškai, o prekiaujant šalia autostrados galima neblogai uždirbti, raguvietis buvo girdėjęs jau seniai.
Supratęs, kad neprašovė pro šalį, verslininku tapęs vyras netrukus ėmė prekiauti vantomis ir šluotomis, sparčiai kurti savotišką prekinį ženklą.
Prasigyveno iš šluotų
„Kol nebuvo užtvaro, mano verslas klestėjo, – net nebandė slėpti A.Blauzdys. – Tačiau kelininkai ėmėsi mane sužlugdyti. Ne kartą iš jų girdėjau, kad per gerai gyvenu, tad mane reikia atitverti.“
Supratęs, kad žadama užtvara pakiš koją sėkmingai įsilinguojančiam verslui, A.Blauzdys ėmėsi atviros kovos.
„Priešinausi kelininkams, rašiau raštus jų vadovams, tačiau laimėjau tik tiek, ką turiu šiandien – artėjantį žlugimą“, – nusivylė verslininkas.
Jis neslėpė pasiduoti neketinęs net tada, kai kelininkai atvažiavo statyti užtvaros. „Užstačiau automobilį ir bandžiau neleisti, bet gavau į kailį, – atvirai pasakoja A.Blauzdys. – Daug vargo turėjau, kol įrodžiau policijai, kad man į pagalbą atvažiuotų. Vaikščiojom po teismus, bet paskui skriaudikams dovanojau.“
Atsiradusi užtvara, pasak A.Blauzdžio, iškart nubaidė pirkėjus. Vantininkas žmones sako suprantantis: stovėti autostradoje negalima, tad nejaugi jie turi rizikuoti dėl kelis litus kainuojančios šluotos ar vantos.
Supratęs, kad teks arba kovoti iki galo, arba kelti rankas, A.Blauzdys nutarė gelbėti žlungantį pragyvenimo šaltinį – savavališkai įsirengė įvažiavimą ir pastatė ženklą „Sukti čia“. Už tai gavo baudą.
„Sveiku protu nebesuprantu, kaip man įvažiuoti į namus? Aš čia juk ir gyvenau iki gaisro, – stebisi vantininkas. – Sakykime, kad jei verslo ir nebeturėsiu, bet čia gyventi gal turiu teisę? Kodėl mane įkalino?“
Valdininkams nerūpi
Šluotų ir vantų verslą įsukęs vyras jaučiasi puolamas iš visų pusių: kelininkai užtvėrė įvažiavimą, policija gaudo įsukusius pirkėjus, o kelis kartus pabrangęs verslo liudijimas išvis baigia suriesti į ožio ragą.
A.Blauzdys įsitikinęs, kad paprastas žmogus nė vienam aukštam valdininkui nerūpi. „Sustoja žinomi politikai, ranką paspaudžia, vantų nuperka, bet užtarimo prieš žlugdytojus nė iš vieno nesulauksi, – piktinosi prekiautojas. – Nesuprantu, nejaugi būtų geriau, jei padidinčiau bedarbių gretas ir eičiau pašalpos prašyti. Iki pastatant užtvarą ne tik pats užsidirbdavau, bet ir šluotas bei vantas rišantiems žmonėms užsidirbti duodavau.“
Verslininkas sako, kad reikėtų tiek nedaug – nuimti porą užtvaros lakštų ir pastatyti ženklą, perspėjantį apie posūkį į dešinę. Būdų pirkėjams privilioti jis rastų ir pats – taip, kaip tai sugebėjo padaryti ne vienerius metus.
Plačiau skaitykite 2009 m. birželio 6 d. “Sekundėje”.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Viltis. „Dabar priklausau tik nuo
žmonių. Jei nupirks bent po vantą, gal sugebėsiu išlikti“, – neslepia
vantininkas.
