Panevėžio regione komendantinių karių amžius svyruoja maždaug nuo 40 iki 60 metų, o Lietuvoje vyriausias toks karys jau atšventęs 77-ąją sukaktį. Šie skaičiai rodo, kad pasiryžimą ginti savo šalį lemia ne amžius.
Jei karas pasiektų Lietuvą, jos ginti stotų ir tas, kuris šiandien gyvena įprastą gyvenimą, eina į darbą, augina vaikus, ir jau skaičiuojantis pensijos metus.
Maždaug už tūkstančio kilometrų nuo Lietuvos sienų jau penktus metus vykstantis karas, į mūsų padangę atklystantys dronai ir nuolat girdimi perspėjimai apie galimas grėsmes verčia vis dažniau klausti: ką kiekvienas darytume, jei karas pasiektų mūsų namus? Kur būtų mūsų vieta? Vienas iš atsakymų – komendantūrose.
Komendantiniai kariai karo atveju nekariautų fronto linijoje. Jų lauktų užduotys užnugaryje – saugoti svarbius objektus, kontroliuoti teritorijas ir padėti valstybei veikti net tada, kai įprastas gyvenimas sutrikdytas. Tam reikalingi ne tik profesionalūs kariai, bet ir vietos žmonės, gerai pažįstantys savo miestą, gyvenvietę, kaimynus.
Ruošiasi tam, ko niekas nelaukia
Daugiau nei prieš pusantrų metų Lietuvoje įkurta nauja gynybos struktūra – Karo komendantūrų valdyba – tapo dar vienu būdu piliečiams prisidėti prie valstybės gynybos.
Idėja paprasta: žmonės, geriausiai pažįstantys savo miestą, miestelį ar gyvenamąją vietovę, krizės ar karo atveju gali tapti itin svarbia gynybos dalimi.
Jie būtų ne tik svari parama Lietuvos kariuomenei, bet ir pritaikytų savo profesinius bei kitus įgūdžius ten, kur jų labiausiai reikėtų: padėtų užtikrinti gyvybiškai svarbių funkcijų tęstinumą, dirbtų su vietos bendruomenėmis.
Karo komendantūrų valdybą sudaro centrinis štabas ir šešios regioninės karo komendantūros – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje.
Oficialiai ši nauja Lietuvos kariuomenės struktūra veiklą pradėjo praėjusių metų kovo 1-ąją. Jos paskirtis – mobilizacijos ar karo atveju užtikrinti visuomenės saugumą, bendradarbiauti su civilinėmis institucijomis ir organizacijomis.
Panevėžio regiono karo komendantūros veiklos teritorija apima ne tik Panevėžio regiono savivaldybes, bet ir tris Utenos apskrityje – Zarasų, Anykščių ir Utenos rajonų.
Taikos metu komendantūros pirmiausia rengiasi tam, kas, tikimasi, niekada neįvyks.
Šalyje paskelbus karo padėtį komendantui įstatymais suteikiami konkretūs įgaliojimai.
Panevėžio regiono karo komendantūros komendantas majoras Egidijus Bučas sako, kad komendantūrų uždaviniai skirstomi į dvi pagrindines dalis – taikos ir karo meto.
„Komendantūros buvo įsteigtos su mintimi, kad taikos metu pradėtume ruoštis gynybai“, – sako jis.
Pasak mjr. E. Bučo, vienas svarbiausių pasirengimo aspektų – iš anksto žinoti, kas, kur ir ką turėtų daryti kilus karui.
Jo teigimu, Ukraina karo pradžioje su tokiais iššūkiais susidūrė itin skaudžiai.
Lietuva mokosi iš Ukrainos patirties, kad tokios situacijos čia nepasikartotų.
Taikos metu karo komendantūros vykdo karo prievolę – kviečia atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, prisijungti prie Lietuvos kariuomenės, taip pat rengia komendantinius karius, kurie įstatyme nurodomi kaip kitos tarnybos rezervas, organizuoja ir aktyviojo rezervo šaukimą, prisideda ir prie jo rengimo.
Komendantūros taip pat bendradarbiauja su savivaldybėmis, policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kitomis institucijomis.
O prasidėjus karui jų vaidmuo gerokai pasikeistų.
„Karo metu vykdytume mobilizaciją, teritorijos gynybą ir objektų apsaugą užnugaryje“, – pasakoja mjr. E. Bučas.
Gynyba užnugaryje
Pasak komendanto, kilus karui veiktų trys pagrindiniai gynybos etapai. Pirmajame – fronte – kautųsi kariuomenės brigados ir koalicijos partneriai. Antrajame veiktų savanorių pajėgos, o trečiasis etapas apimtų užnugarį.
Būtent jame svarbų vaidmenį ir atliktų komendantūros, pasitelkdamos ir komendantinius šaulius, ir komendantinius karius.
Komendantiniai kariai, tai yra žmonės iš vietos bendruomenių – konkrečių kaimų, rajonų ar gyvenviečių. Tai, kad jie puikiai pažįsta savo aplinką ir žmones, pasak majoro, labai svarbu bendrai šalies gynybai.
„Čia ne kaip šauktiniui – gavai šaukimą į kariuomenę ir privalai atlikti pareigą tėvynei. Komendantinius karius motyvuoja noras patiems prisidėti prie tėvynės ir savo artimųjų gynybos.“
Mjr. E. Bučas
„Jie žino kiekvieną pušelę, kiekvieną gerą ar blogą žmogų, pamato svetimus. Karo metu atsiranda plėšikavimas, padidėja nusikalstama veikla, atsiranda vadinamieji žalieji žmogeliukai, visokios specialiosios tarnybos. Vietinis žmogus, gyvendamas savo kampelyje, mato, jei vyksta kažkas negero, ir gali pranešti“, – sako mjr. E. Bučas.
Todėl informacijos rinkimas, objektų apsauga tame rajone, kur komendantinis karys pažįsta vietovę ir žino kiekvieną jos keliuką, per karą tampa itin svarbūs.
Nei amžius, nei gebėjimai – ne kliūtis
Šiuo metu Panevėžio regione jau daugiau kaip 200 gyventojų pareiškė norą tapti komendantiniais kariais.
Nors, pažymi mjr. E. Bučas, šis skaičius nėra itin didelis, tačiau šiuo metu regionuose vyksta aktyvus darbas ir gretos pildosi. Ateityje tikimasi jų turėti kelis kartus daugiau.
„Važiuojame į įmones, įstaigas, bendraujame su medžiotojų būreliais, kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, buvusių karių asociacijomis ir kviečiame tapti komendantiniais kariais“, – pasakoja jis.
Šitaip prisidėti prie tėvynės gynybos, mjr. E. Bučo teigimu, gali bet kuris Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo jo amžiaus, įsipareigojimų ar gebėjimų. Tiesa, tam tikros prievolės gali būti kliūtis. Pavyzdžiui, 18-metis turi prievolę atlikti privalomąją karinę tarnybą. Ją jau atlikęs žmogus gali stoti į komendantinių karių gretas.
Norint tapti komendantiniu kariu, pirmiausia reikia kreiptis į artimiausią karo komendantūrą ir pateikti prašymą dėl tarnybos. Paskui jis siunčiamas pasitikrinti sveikatą ir gauti pažymą, patvirtinančią, kad žmogus gali įsigyti ir turėti ginklą.
Pasak komendanto, sveikatos patikra yra paprastesnė nei ta, kurią turi atlikti kariai.
Tarp norinčiųjų tapti komendantiniais kariais nemažai ir vyresnio amžiaus žmonių. Mjr. E. Bučo žiniomis, Lietuvoje yra 77 metų komendantinis karys. Panevėžio regione tokių karių amžiaus vidurkis svyruoja nuo 40 iki 60 metų.
„Jei žmogus pilietiškas, nori save kažkur realizuoti, tai puiki galimybė. Nereikalaujama jokio pasiruošimo, nereikia jokių ypatingų fizinių jėgų. Paprasčiausiai vykdai tam tikras funkcijas, kurių reikia mūsų gynybai užtikrinti“, – pasakoja mjr. E. Bučas.
Jo manymu, tai, kad Lietuvoje į komendantūras nuolat ateina norintieji tapti komendantiniais kariais, rodo, jog mūsų žmonės pilietiški ir patriotiški, nori prisidėti prie šalies gynimo ir savo pavyzdžiu skatina prisijungti kitus.
„Kartais mane net šiurpas ima, kaip smagu dėl to“, – sako mjr. E. Bučas.
Moko karinių dalykų
Komendantūra susikūrė pernai, iš karto pradėjo komendantinių karių karinį parengimą, šiemet jie jau gavo ir uniformas.
Prieš išduodant uniformas kiekvienas karys išmokomas, kaip ją dėvėti, paaiškinama, kaip su ja elgtis.
„Kai apsivelki uniformą, tampi visai kitu žmogumi. Turi elgtis oriai“, – pabrėžia mjr. E. Bučas.
Uniforma yra tokia pati, kokią dėvi ir kariuomenė.
Komendantiniai kariai šiuo metu nešioja antsiuvą su trimitu ir keturiomis apačioje sukryžiuotomis ietimis arba antsiuvą su Gediminaičių stulpais.
Pasak komendanto, karių bazinį kursą sudaro 12 dienų mokymai. Juose mokomasi elgtis su ginklu, dėvėti uniformą, pagrindinių taktikos principų ir kitų dalykų. Vėliau vyksta tęstinis mokymas.
Mjr. E. Bučas pasakoja, kad kitais metais planuojami tęstiniai mokymai truks iki 14 dienų.
Mokymai būna tiek individualūs, tiek kolektyviniai. Taip pat bus siekiama ugdyti ir komendantinių vienetų vadus.
Komendantiniais kariais tampa ne tik vyrai, bet ir moterys. Panevėžio regiono karo komendantūroje jų – apie porą dešimčių.
Pasak mjr. E. Bučo, karių užduotys neapsiriboja objektų apsauga. Jie gali saugoti teritorijas, budėti kontrolės postuose gatvėse, o kiekvienai užduočiai taikoma skirtinga taktika.
„Karo metu komendantinis karys turi visą teisę tikrinti. Komendanto valandos metu mokėti prieiti, patikrinti, ar asmuo turi dokumentus, patikrinti transporto priemonę, apieškoti, patikrinti nešulius. O tam didelio fizinio parengimo nereikia“, – sako pašnekovas.
Įgūdžiai pratybose
Neseniai Panevėžyje vyko baziniai komendantinių karių mokymai.
Mjr. E. Bučas pasakoja, kad ateinantys žmonės turi labai įvairią patirtį. Vieni – tarnavę kariuomenėje, jau žino, kaip elgtis su ginklu. Kiti jį į rankas paėmė pirmą kartą.
Todėl ir įspūdžiai po pratybų – patys įvairiausi: vieni labai patenkinti savo rezultatais, kiti norėjo geresnių.
„Tačiau visi džiaugėsi ir buvo patenkinti, kad prisideda prie Lietuvos gynybos. Čia ne kaip šauktiniui – gavai šaukimą į kariuomenę ir privalai atlikti pareigą tėvynei. Komendantinius karius motyvuoja noras patiems prisidėti prie tėvynės ir savo artimųjų gynybos“, – pažymi mjr. E. Bučas.
Komendantiniai kariai pavasarį dalyvavo ir Karaliaus Mindaugo husarų bataliono organizuotose pratybose „Karaliaus kirtis“, į jas pakviesta apie keturias dešimtis karių. Tai buvo pirmoji jų tokia patirtis.
„Treniravomės ir labai puikiai pavyko. Komendantiniai kariai vykdė tam tikrų objektų apsaugą, dirbo per komendanto valandą, vykdė praeivių, transporto priemonių dokumentų patikrą. Pagrindinė šitų pratybų užduotis buvo išsiaiškinti, kurie iš jų galėtų būti vadais“, – teigia mjr. E. Bučas.
Svarbus kiekvienas
Pasak mjr. E. Bučo, susitikimuose su komendantūros atstovais dažnai girdima nuogąstavimų, ar pavyks suderinti darbą su komendantine veikla ar renginiu, ar sugebės būti geru komendantiniu kariu.
„Jeigu įdomu – ateik ir pažiūrėk. Netiks, apsisuksi ant kulno ir išeisi. Patiks – liksi. Reikalingi visų patirčių, įvairių gebėjimų žmonės, nes ir užduočių užnugaryje taip pat yra skirtingų“, – sako komendantas.
O komendantinio kario tarnybą suderinti su darbu, jo teigimu, visada pavyksta.
„Kaip tik praėjusią savaitę pratybose apie tai kalbėjomės su kariais. Klausėme, kas norėtų, kad pratybos vyktų nuo pirmadienio iki penktadienio, pusė sakė, kad gali, kiti, kad ne. O mes prisitaikome“, – sako mjr. E. Bučas.
