O. Lukošius
Centralizuota, neefektyvi ir brangi šildymo sistema yra kaina, kurią kiekvienas mūsų mokame už daugiau nei keturis dešimtmečius trukusią sovietinę okupaciją. Neapsigaukime, ta našta gula net ir ant tų, kurie mėgaujasi pigiu moderniu šildymu ar krosnį kaimo troboje kūrena savame miške kirstomis malkomis.
Didžioji dalis šilumos energijos pagaminama deginant gamtines dujas, kurias Lietuvai parduoda vienintelis tiekėjas „Gazprom“.
Milijardai litų, išleidžiami kiekvienais metais nuo spalio iki balandžio vidurio, teka į Rusiją, užuot likę Lietuvoje ir skatinę tiek vidaus vartojimą, tiek investicijas alternatyviems energetikos šaltiniams kurti.
Tai pinigai, kurie padėtų greičiau suktis vietos ekonomikos smagračiams – kurtų naujas darbo vietas, leistų didinti pensijas, valstybės ir savivaldybių biudžetai ne tik gautų daugiau pajamų, bet ir mažiau išleistų toms pačioms kompensacijoms už šildymą socialiai remtiniems gyventojams.
Kalčiausi dėl slegiančių šildymo sąskaitų yra politikai, šilumos ūkį pavertę rinkimų, Lietuvoje vykstančių beveik kiekvienais metais, kampanijų įrankiu. Pagundai iš televizorių ekranų paguosti sąskaitų už šildymą prislėgtą tautą ir pagrūmoti šilumos tiekėjams jau antrą dešimtmetį neatsispiria nei prezidentai, nei premjerai, nei merai, nekalbant apie Seimo populistus ir gatvės politikus.
Su šildymo kainomis prieš rinkimus kovojantiems politikams reikia baubo ir juo dažniausiai tampa privačios vietos ar užsienio bendrovės. Žinoma, ir verslininkai linkę piktnaudžiauti, jei jiems sukuriamos tokios sąlygos. Tačiau tiek vietos, tiek nacionalinės reikšmės politikai, užuot sistemingai siekę rezultato – tai yra efektyviai valdomo šilumos ūkio – apsiriboja triukšmingomis viešųjų ryšių akcijomis. Po to vėl sprunka į krūmus.
Populiariausi taikiniai – dujų tiekėjas Rusijos „Gazprom“ ir kelių savivaldybių šilumos tinklus valdanti prancūziško kraujo turinti lietuviška verslo grupė, kuri atsilieptų šaukiama įvairiausiais vardais – „Dalkia“, „Vilniaus energija“, „Icor“ (anksčiau – „Rubicon“), „Bionovus“ ir daugeliu kitų.
Politikams svarbus pats kovos su monopolininkais procesas, o ne rezultatas – mažesnės šilumos sąskaitos. Ir visai nesvarbu, ar reikia nukirsti monopolininkui galvą, ar jį tik sutramdyti.
Žinoma, nė viena iš šių bendrovių nepretenduoja tapti šventąja, tačiau jos ir buvo įkurtos tam, kad neštų pelną savo šeimininkams. Problema ta, kad politikai visa galva pasinėrė į kovą su monopolininkais ir jiems svarbus pats kovos procesas, o ne rezultatas. Teigiamas rezultatas turėtų būti mažesnės šilumos sąskaitos, ir visai nesvarbu, ar jam pasiekti reikia nukirsti monopolininkui galvą, ar jį tik sutramdyti, ar su juo susitarti.
Su buvusio „Rubicon“ aštuonkoju žodžiais kovojo turbūt visi Lietuvos politikai, išskyrus Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Rezultatas – artėja 2016-ieji, kai dėl Europos Sąjungos keliamų taršos reikalavimų nebegalėsime eksploatuoti Vilniaus elektrinės, o realius sprendimus ir investicijas kol kas gali pasiūlyti tik „Dalkia“.
Viena išeičių – atsikratyti „Gazprom“ jungo, miestus ir kaimus šildyti biokuru. Tai būtų naudinga Lietuvai, nes kurą galime pasigaminti patys, o pinigai atitektų vietos verslui. Ne pirmą dieną šilumos gamybos versle dirbančio buvusio „Rubicon“ savininkai jau įsitvirtino ir biokuro rinkoje. Tapę ir biokuro tiekėjais, ir pirkėjais jie sugeba apeiti šilumos gamintojams taikomą 5 proc. pelno ribą gerokai didesnę pelno maržą palikdami biokuro gamybos bendrovėms.
Užuot pliekę biokuro gamintojus ugnies liežuviais, politikai turėtų galvoti apie apynasrį naujiesiems monopolininkams. Biokuro birža – viena išeitis. Kita – nuo šešėlinės politikų įtakos išvaduoti institucijas, kurios turėtų pažaboti įsisiautėjusius monopolininkus.
Šilumos gamybos ūkis – sudėtingas mechanizmas, jame persipynusios ir objektyvios technologinės problemos, ir verslo bei politikos interesai. Išnarplioti šį kamuolį nėra lengva ir gali prireikti dar dviejų dešimtmečių.
Apmaudu, bet kol kas nematyti ženklų, kad su kasmet didėjančiomis šildymo kainomis būtų pradėta šaltakraujiška ir nuosekli kova. Laiko tam lieka vis mažiau – artėja dar vienas, šį kartą Seimo, rinkimų sezonas. Pašvietus pirmiems pavasario saulės spinduliams gyventojai pamirš didžiules šildymo sąskaitas, tad politikai puls ieškoti kitų aktualių temų, priešų ir baubų… iki kito šildymo sezono. Užburtas ratas suksis toliau.
___________________
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
