Amžinybė priglaudė daugiau nei pusę amžiaus teatrui atidavusį, juo gyvenusį, daugybe talentų apdovanotą aktorių Romualdą Urvinį. Kolegos vos prieš pusantro mėnesio jį sveikino su 79-ąja sukaktimi, o žiūrovai plojo už taip neseniai J. Miltinio dramos teatro scenoje suvaidintą Jakovo vaidmenį spektaklyje „Rotšildo smuikas“ pagal A. Čechovo apysaką.
Aktorių R. Urvinį kolegos mena kaip žmogų, apdovanotą galybe talentų. „Sekundės“ archyvo nuotr.
„Mano kuriamas Jakovo vaidmuo – tai pasikalbėjimas su savimi, savo antruoju „aš“, su savo sąžine. Tai prisipažinimas ir išpažintis pačiam sau. Tai širdgėla dėl gyvenimo praradimų, nusivylimų ir netekčių… Gyvenime dažnai mes tokią išpažintį sau užmirštame ir būna be galo skaudu, kai atgailos jausmas mus aplanko pavėluotai. Per Jakovo vaidmenį bandau atskleisti žmonių santykius, kurie (o gaila!) galėjo būti ir kitokie“, – prieš spektaklio premjerą kalbėjo Romualdas Urvinis.
Jo širdies vaidmuo tapo ir paskutiniu, padėjusiu tašką ir scenoje, ir gyvenime.
Vaidinti „Rotšildo smuike“ R. Urvinis rengėsi ir vasario 25-ąją. Planus sumaišė užklupę negalavimai.
„Atrodė nieko rimta. Eilinis, sezoninis peršalimas“, – pamena trupės vadovas, aktorius Gintautas Žiogas.
Užsigulėti lovoje R. Urvinis nebuvo nusiteikęs. Teatro scenai daugiau nei 60 metų atidavęs aktorius turėjo dar daug kūrybinių planų.
O trečiadienio vakarą sūnus Haris Urvinis, negalėdamas prisiskambinti tėčiui, išskubėjo iš Kauno į Panevėžį. Atsirakinęs namų duris tėtį rado jau palikusį šį pasaulį.
Žinia apie netektį dar tą patį vakarą žaibiškai apskriejo teatro bendruomenę. Artimai pažinojusiesiems menininką ji buvo stulbinamai netikėta.
Lemtingas atsitiktinumas
Panevėžyje gimęs ir augęs R. Urvinis dramos teatro duris pravėrė 1952-aisiais. Vos 15-os sulaukusį gimnazistą į meno meką atvedė ne svajonė apie aktoriaus karjerą, o kur kas žemiškesnis troškimas padėti šeimai. Jaunuolis ieškojo bet kokio darbo: pašte, telegrafe, prie kokio dailininko, nes buvo gabus piešimui. Į teatrą atėjo išgirdęs, kad ieško berniukų. Tąkart nepasiruošus padeklamuotas eilėraštis nesužavėjo nei Juozo Miltinio, nei Vaclovo Blėdžio. Bet patį R. Urvinį užvaldė troškimas būti su jais ir tarp jų. Antrasis bandymas po savaitės atvėrė kelius į didžiąją sceną – priimtas į J. Miltinio studiją.
„Buvo tai grynas atsitiktinumas, kuriam atidaviau visą gyvenimą“, – viename interviu yra sakęs legendinio režisieriaus J. Miltinio mokinys R. Urvinis.
Paskutinis pokalbis apie teatrą
Aktoriams, ypač J. Miltinio mokiniams, jis buvo kur kas daugiau nei kolega ar scenos partneris.
„Panevėžio dramos teatras buvo kaip šeima – visi broliai, seserys, tetos, dėdės, tėvai. Teatre net nebuvo draugystės sąvokos. Ten bendros problemos, džiaugsmai, darbai. Ir kai vieno nario netenkame, pajuntame tuštumą“, – „Sekundei“ teigė aktorius Enrikas Kačinskas.
Jį su R. Urviniu siejo pusę amžiaus trukusi pažintis. E. Kačinskas negali patikėti netekęs bičiulio. Paskutinį kartą jiedu telefonu šnektelėjo sausio pabaigoje. Pasveikinto 79-ojo gimtadienio proga R. Urvinio kalba vis sugrįždavo prie teatro.
„Nebūčiau galėjęs nė pagalvoti, kad tai paskutinis mūsų pokalbis. Mes labai optimistiškai pašnekėjome apie spektaklius. Romui energetika neleido sėdėti namuose be darbo. Jis turėjo fizinės ištvermės, vidinės jėgos ir daug noro vaidinti. Aš nebeturėjau noro, o jam pakako ir fantazijos, ir net iliuzijos“, – sako E. Kačinskas.
Kolegas žavėjo jo išskirtinė energetika, sąmoju prasiveržiantis humoristinis užtaisas. Nepakartojami R. Urvinio pasakojimai prisiminimų knygoje „Atleisk man, Mokytojau“ išleistoje minint J. Miltinio 100-ąsias metines.
Aktorių kolegos mena kaip galybe talentų apdovanotą žmogų. R. Urvinis buvo įvaldęs metalo plastiką ir net jo kaldintuose metalo dirbiniuose buvo juntamas teatrinis poetinis braižas. Beveik penkis dešimtmečius aktorius aktyviai dalyvavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos veikloje, parodose eksponuodavo metalo plastikos darbus.
Visapusiška asmenybė
Kai aktorius Rudolfas Jansonas 1961-aisiais atėjo į J. Miltinio dramos studiją, R. Urvinis jau buvo pelnęs žiūrovų pripažinimą.
„Iš visų kolegų mokėmės, o mums, studijokams, R. Urvinis dar dėstė ir grimavimo pamokas. Buvo nepaprastai geras grimo meistras“, – pamena R. Jansonas.
Žmones traukė ir žavėjo R. Urvinio meniška siela ir ypatingas kūrybingumas. Jis gražiai piešė, kaldino metalą, be šio aktoriaus tenoro neapsieidavo teatro garso įrašai, o susibūrimuose R. Urvinis pasičiupdavo gitarą.
Jo meniška prigimtis atsiskleisdavo netgi buityje. Kolektyviniame sode vešėjo paties puoselėjami spygliuočiai, o kolegos gyrė ir dėkojo jam už gerą ranką įskiepijant vaismedžius. Teatre juokaudavo, kad ir labiau užkietėjusio žvejo už R. Urvinį Panevėžyje nesurastum.
Žiūrovus prikaustydavo
Toks buvo aktorius iš didžiosios raidės. R. Urvinis ne viename interviu yra prisiminęs kadaise jam J. Miltinio duotą pamokymą: „Urvini, tu žinok, tą dieną, kada tu vaidini Tą spektaklį, tėvai tavęs turi nebepažinti.“ Ir išties, pasak R. Jansono, pasakyti, kad R. Urvinis buvo aktorius, reikštų nepasakyti nieko.
„Jis buvo didelis mažų vaidmenų meistras, charakterinis aktorius. P. Karvašo „Siaubo naktyje“ atliko tragišką Marjano vaidmenį. Scenoje, kai jis paklaikęs išeidavo prieš mirtį, atsivejamas vaikų vėlių, tiesiog šiurpas per nugarą eidavo. „Devynbėdžiuose“ jis tik pereidavo per sceną. Mano draugai, atvažiavę iš Maskvos, pasižiūrėję spektaklį vakare pusę valandos man kalbėjo apie aktorių, kuris nieko nesako, nedaro, tik būna, bet taip būna, kad kitų žiūrovai net nematė, visą laiką tik į R. Urvinį žiūrėjo“, – pasakojo R. Jansonas.
Nors, anot jo, kolega pasiguosdavo ir dėl vyresniame amžiuje sumenkusios klausos, ir dėl širdies ar plaučių bėdų, scenoje žiūrovas viso šito nematė.
Suvaidinęs „Rotšildo smuike“ R. Urvinis dar svajojo pakartoti Dandeną spektaklyje „Žoržas Dandenas“ pagal Ž. B. Moljero komediją.
„Mūsų kartos aktoriai visi esame suvaidinę tą patį vaidmenį po 100–200 kartų. Bet Romas buvo rekordininkas – vien Dandeną vaidino 400 kartų!
Jis niekada neatsisakydavo bet kokio, net ir mažiausio vaidmens masinėje scenoje“, – pasakoja R. Jansonas.
Paskutinį kartą scenoje
Daugiau nei šešias dešimtis metų teatrui tarnavęs R. Urvinis paskutinę savo žemišką kelionę užbaigs taip pat J. Miltinio dramos teatro scenoje. Su didžiu aktoriumi gerbėjai atsisveikinti galės pirmadienį nuo 12 iki 21 val. ir antradienį nuo 8.30 iki 12 val. Amžino poilsio R. Urvinis atguls Kristaus karaliaus katedros kapinėse Ramygalos g.
„Tai buvo aktorius iš didžiosios raidės. Sukurti per 150 vaidmenų yra didžiulis pasiekimas menininkui, o mums visiems ši netektis – didžiulis praradimas“, – sako J. Miltinio dramos teatro vadovas Linas Zaikauskas.
Pro memoria
Romualdas Urvinis gimė 1937 01 23 Panevėžyje. 1952–1954 m. lankė J. Miltinio aktorių paruošimo studiją prie Panevėžio dramos teatro. 1954 m. priimtas į teatrą aktoriumi. Nepertraukiamo darbo stažas per 60 metų. 1987 m. suteiktas LTSR Nusipelniusio artisto garbės vardas. Per šį kūrybinį laikotarpį sukurta per 150 vaidmenų. Filmavosi Lietuvos kino studijos filmuose: „Akmuo ant akmens“, „Birželis – vasaros pradžia“, „Vyrų vasara“, „Žaizdos žemės mūsų“.
Teatre R. Urvinis režisavo spektaklius vaikams: V. Palčinskaitės „Spyruoklinis kareivėlis“, Milno „Mikė Pūkuotukas“, M. Astrachan „Pifo nuotykiai“ (su V. Blėdžiu), Borisovos „Juodojo ežero paslaptis“, L. Ustinovo „Kas pametė sąžinę?“
Įsimintiniausi vaidmenys:
Šura, Jasius – K. Binkis, „Atžalynas“, rež. G. Karka,
Zigmaras – G. Priedė, „Pirmasis Viki balius“, rež. G. Karka,
Marjanas – P. Karvašas, „Siaubo naktis“, rež. V. Blėdis,
Ž. Dandenas – Ž. B. Moljeras, „Žoržas Dandenas“, rež. J. Miltinis,
Osipas – N. Gogolis, „Revizorius“, rež. J. Miltinis,
Kalvaitis – V. Krėvė, „Žentas“, rež. J. Dautartas,
Motiejus – J. Marcinkevičius, „Katedra“, rež. S. Varnas,
Arganas – Ž. B. Moljeras, „Tariamas ligonis“, rež. R. Teresas,
Storasis – Sl. Mrožekas, „Atviroje jūroje“, rež. R. Teresas,
P. Kurys – J. Dautartas, „Senojo gluosnio pasakojimai“, rež. J. Dautartas,
Doveika – M. Katiliškis, „Miškais ateina ruduo“, rež. R. Rimeikis,
Tėvas – R. Šavelis, „Tamarikso žydėjimas“, rež. R. Rimeikis,
Klebonas – V. Kupšys „Mamatė“, rež. V. Kupšys,
Mesjė Valter – Ž. Puarė, „Beprotiškas savaitgalis“, rež. A. Kėleris,
Jakovas – A. Čechovas, „Rotšildo smuikas“, rež. M. Cemn.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
