Jei teko skristi pigios oro bendrovės lėktuvu iš bet kurio Anglijos oro uosto į Vilnių ar Kauną, greičiausiai per visą kelionę girdėjote kūdikių verksmą. „Septyniolika kūdikių“, – kartą laukiant skrydžio viename prie Londono esančių oro uostų šūktelėjo „Ryanair“ darbuotoja. Kadangi moterys su mažais vaikais į lėktuvą įleidžiamos pirmos, triukšmingai nusiteikęs žmonių pulkas su pypliais ant rankų išsirikiavo eilės pradžioje. Toks vaizdas turbūt ne vienam iš šalies stebinčiam bendrakeleiviui sukėlė įvairiausių minčių. Nereikia mokėti jų skaityti, kad atspėtum, jog daugeliui, ypač skeptiškai nusiteikusių, pirmiausia į galvą šovė: „Lietuviai Anglijoje vaikus gimdo, o savo šalyje – ne.“
„Ryanair“ lėktuvuose paprastai būna 189 vietos, tad septyniolika kūdikių – beveik 9 proc. visų keleivių. Lietuvoje vaikai iki 4 metų sudaro apie 5 proc. šalies gyventojų. Tačiau neskubėkime daryti išvadų. Būtina atkreipti dėmesį į du dalykus. Lėktuvo keleivių demografinė sudėtis toli gražu negali būti lyginama su visos šalies. Emigruoja (ir skraido) daugiausia jauni žmonės, kuriems pats metas susilaukti palikuonių. Būtent į pastarąjį faktą šiame numeryje ypatingą dėmesį atkreipia žurnalas IQ ir pabrėžia, kad dėl emigracijos Lietuva prarado apie trečdalį jaunų gyventojų iš gausios paskutinį Sovietų Sąjungos dešimtmetį gimusių žmonių kartos. Jie kaip tik dabar galėtų būti naudingiausi savo šaliai tiek gimdydami vaikus, tiek prisidėdami prie ūkio prieaugio ir darbu, ir gausiu vartojimu.
Aprašytą epizodą oro uoste reikėtų vertinti tik kaip gyvenimišką iliustraciją, jokiu būdu ne išvadas leidžiantį priimti faktą. Deja, neturime emigracijoje gyvenančių lietuvių šeimų gimstamumo rodiklių. Tokie duomenys padėtų atsakyti į klausimą, ar turtingose šalyse gyvenančios tautiečių šeimos gimdo daugiau vaikų nei Lietuvoje, ar emigrantų gimstamumas atitinka naujais namais tapusių valstybių rodiklius.
Jei taip, galbūt šių šalių pamokos galėtų būti naudingos, nes gimstamumo problemas mėgindami įveikti politikai kol kas šaudė pro šalį. Nemokėjimas ar nenorėjimas tvarkytis su demografiniais iššūkiais yra pavojingas reiškinys, nes Lietuva atsidūrusi dvigubo pavojaus zonoje: visose posovietinėse Europos šalyse gimstamumas labai mažas, o gerėjant gyvenimo kokybei šeimos bent jau nedidės.
Tereikia pritaikyti Skandinavijos šalių ar Prancūzijos, kurios geriausiai Europoje tvarkosi su gimstamumo problemomis, modelį.
Prieš krizę išpūstos motinystės pašalpos ir sukurta pasaulyje dosniausia paramos sistema nedavė lauktos naudos – priešingai, tai yra dar vienas trumparegiškų politikų sprendimų pavyzdys. Atlyginimui prilygstančios pašalpos ir įstatymais saugomos darbo vietos neskatino jaunų moterų po metų, o ne dvejų ar trejų, grįžti į darbo rinką. Tai buvo dvigubas smūgis tiek prieš krizę sparčiai augusiam, bet darbo jėgos stigusiam ūkiui, tiek pačioms moterims, nes jos aukojo kvalifikaciją ir karjerą.
Užuot politikams papirkinėjus rinkėjus mokesčių mokėtojų pinigais (o ne kruopščiai atrinkus, kam parama gyvybiškai svarbi), lėšas reikėjo nukreipti vaikų darželiams statyti, nes jų katastrofiškai trūksta. IQ kalbinti specialistai taip pat pripažįsta, kad ne pašalpos, o galimybė vaikų auginimą suderinti su profesine karjera gali skatinti turėti didesnes šeimas. Edukologai nesutinka su dabartine valstybės politika motinas kuo ilgiau laikyti namuose su atžalomis – visuomenės, kuriose išplėtotas švietimo įstaigų tinklas ir vaikai anksti pradeda jas lankyti, yra emociškai ir fiziškai sveikesnės.
Atsakymas, atrodo, paprastas – tereikia pritaikyti Skandinavijos šalių ar Prancūzijos, kurios geriausiai Europoje tvarkosi su gimstamumo problemomis, modelį. Politikai turėtų elgtis racionaliai, o ne aklai taškyti mokesčių mokėtojų pinigus pašalpoms (socialdemokratų modelis), juo labiau skaldyti visuomenę abejotinomis tradicinės šeimos koncepcijomis, kuriomis į pakraštį stumiami socialiai jautriausi visuomenės sluoksniai, kaip savo valdymo metais buvo užsimoję padaryti konservatoriai.
Jei ir pavyktų Lietuvą pakelti nuo mažiausiai vaikų gimdančių pasaulio valstybių dugno, senstančios visuomenės problemos tai išspręsti nepadės. Dar kartą vertėtų prisiminti epizodą viename Londono oro uostų. Šeimos su vaikais turėtų grįžti į Lietuvą gyventi, ne tik aplankyti artimųjų. Kad jos tam ryžtųsi, pirmiausia reikia pasiekti, kad likusios nenorėtų išvykti.
Kitataučių imigracijos skatinimas – taip pat sprendimas, ypač įvertinant tai, jog pasauliniu mastu problema yra ne mažas, bet per didelis gimstamumas. Tačiau tam suvokti reikia itin plataus požiūrio, tik jo dar neišsiugdė nei politinis elitas, nei didelė visuomenės dalis.
