Už radinį prasiskolino šventajam (papildyta)

Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius Simas Maksvytis nejuokauja likęs skolingas pamestus daiktus sugrąžinančiam šventajam Antanui. Dvasininkas įsivėlė kone į detektyvinę istoriją, kurios pabaigą vadina pačiu tikriausiu stebuklo įrodymu.

Rektoriaus S. Maksvyčio maldas išgirdo šv. Antanas – puošnioji monstrancija vėl Švč. Trejybės bažnyčioje. U. Mikaliūno nuotr.

Istorinė vertybė grįžo namo

Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektorius Simas Maksvytis nejuokauja likęs skolingas pamestus daiktus sugrąžinančiam šventajam Antanui. Dvasininkas įsivėlė kone į detektyvinę istoriją, kurios pabaigą jis vadina pačiu tikriausiu stebuklo įrodymu – jam pavyko surasti ir sugrąžinti į bažnytėlę pokariu kartu su visu kitu vertingu turtu iš jos nežinia kuria kryptimi išvežtą puošnią paauksuotą monstranciją. Likimo ironija – iki monstrancijos, dešimtmečius saugotos vienoje Klaipėdos bažnyčioje, S. Maksvytį keliai atvedė per Ameriką.

Jau šį sekmadienį Švč. Trejybės bažnyčioje kartu su Švč. Trejybės atlaidais bus švenčiamas ir 25-erių metų šių maldos namų sugrąžinimo tikintiesiems jubiliejus. Dviguboje šventėje šv. Mišias aukojantis dvasininkas pirmą kartą prieš susirinkusius tikinčiuosius iškels puošnią, auksu žibančią monstranciją – tą pačią, kuri šiuose maldos namuose per pamaldas naudota dar tarpukariu, vėliau dingusi ir po septynių dešimtmečių sugrįžusi namo.

Monstranciją – vieną brangiausių, meniškiausių ir puošniausių katalikų liturginių reikmenų – S. Maksvytis į bažnytėlę parvežė tik prieš porą dienų. Ir pats dvasininkas, ir kiti maldos namų tarnai ja dar negali atsigrožėti.

Nors nėra išlikę duomenų nei kas, nei kada ją nukalė, manoma, kad gražuolė galėtų skaičiuoti maždaug šimtą metų. Paauksuotoje monstrancijoje pavaizduoti keturi evangelistai, Jėzaus Kristaus aukos bei pasiaukojančios meilės simboliai – avinėlis bei pelikanas.

Jos piniginės vertės rektorius neįvardija. Tik prasitaria, kad vien prieš ketvertą metų Čestakavoje (Lenkija) atlikta rekonstrukcija kainavo apie 1000 eurų.

Panevėžio tikintiesiems šioji monstrancija brangi ne vien dėl savo grožio. Ji – Švč. Trejybės bažnyčios skaudžios istorijos dalis.

Išbarstyta po visą Lietuvą

Prieš 66-erius metus, 1949-ųjų liepą, į posėdį susirinkusi Panevėžio vyskupijos bažnyčios turtų valdymo taryba turėjo užtrukti kaip niekad ilgai. Jai teko skausminga ir sunki užduotis – išdalyti Švč. Trejybės bažnyčios turtą. Bent tokią malonę dvasininkams suteikė 1948-aisiais maldos namus uždaryti nusprendęs Panevėžio vykdomasis komitetas.

Nors tikintieji stengėsi kaip įmanydami priešintis bažnyčios uždarymui, bet Stalino kulto laikais atsilaikyti prieš masinį šventovių naikinimą buvo neįmanoma – 1949-aisiais miesto valdžia užrakino Švč. Trejybės bažnyčios duris, o dvasininkams buvo nurodyta jos turtą dėti kur nori.

Viskas, kuo garsėjo bažnytėlė, buvo išbarstyta po visą Lietuvą. Altoriai išvežti į Antalieptės Zarasų rajone, Saločių, Gulbinėnų Pasvalio rajone bažnyčias, laikinai Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje priglausti paveikslai vėliau buvo išdalyti įvairioms šalies bažnyčioms, vargonai iš Panevėžio sugaudė Pasvalyje, varpai – Burbiškyje ir Saločiuose, žvakides, suolus, kitus baldus, liturginius drabužius, taures, komunines, relikvijorius išsidalijo jų stokojančios bažnyčios. Iš Panevėžio iškeliavo ir gražioji monstrancija. Kas ją, kaip ir dalį kitų daiktų, priglaudė, duomenų neišliko.

Bažnyčioje šokdino paneles

Išdraskytą bažnyčią sovietų valdžia pavertė mašinų ir traktorių detalių sandėliu. Vėliau jis pertvarkytas į šokių salę: 1964-aisiais suremontavus vidų altoriaus vietoje įrengta scena. Ir dabar rektoriui S. Maksvyčiui tenka išgirsti panevėžiečių pasakojimus, kaip čia jaunystėje sukosi su panelėmis.

„Ak jūs, šventoje vietoje paneles šokdinote“, – tokiems tik galvą palinguoja dvasininkas.

Šokiai ir linksmybės bažnyčioje baigėsi vos po trejų metų. Apie 1967-uosius susprogus katilinėje vamzdžiams likusi nešildoma salė buvo uždaryta iki 1973-iųjų, kai suremontuotose patalpose įrengti Parodų rūmai.

Presbiterijos vietoje, kur anksčiau buvo Dievo stalas, per vidurį atsistojo Lenino biustas, bažnyčios bokšte įrengtas Kraštotyros muziejaus direktorės kabinetas. Ir tik papūtus Atgimimo vėjams, 1989-ųjų gegužės 1-ąją, miesto valdžia pastatą grąžino tikriesiems jo šeimininkams – tikintiesiems. Vos po savaitės, Motinos dieną, maldos namuose laikytos pirmosios pamaldos, žyminčios naują ne tik šios bažnytėlės, bet ir Lietuvos istorijos etapą.

Paslaptį sužinojo Amerikoje

Į Švč. Trejybės maldos namus dalis daiktų sugrįžo, dalis ir dabar nežinia kur. Paslaptis ilgą laiką gaubė ir puošniosios monstrancijos buvimo vietą.

Ją atskleidusias aplinkybes galima vadinti atsitiktinumu, sutapimu arba – stebuklu.

Floridoje (JAV) brolio aplankyti nuvykstantį S. Maksvytį už Atlanto keliai suvedė su ilgamečiu Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonu, 24-erius metus joje ištarnavusiu, o pastarąjį dešimtmetį Floridoje gyvenančiu kanauninku Bernardu Talaišiu.

Kai prieš pusantrų metų S. Maksvytis JAV gyvenančiam bičiuliui pasidžiaugė sulaukęs paskyrimo rektoriauti Švč. Trejybės bažnyčioje, 85-erių kanauninkas prisipažino jam turintis atskleisti įdomią paslaptį.

Dvasininkas prisiminė, jog prieš Švč. Trejybės bažnyčios uždarymą paskutinis jos rektorius Liudvikas Povilonis 1949-aisiais iš Panevėžio išvažiavo tarnauti į Klaipėdą ir kartu išsivežė unikaliąją monstranciją. Prieš ketvirtį amžiaus dvasininkas atgulė amžino poilsio. B. Talaišis turbūt likęs vieninteliu monstrancijos kelionės per Lietuvą liudininku. Kanauninkas pasvarstė, kad šioji gražuolė turėtų būti saugoma ten, kur buvo išvežta prieš septynis dešimtmečius – Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje.

Radybų pažadėjo šv. Mišias

Pasak S. Maksvyčio, tokį vertingą daiktą susigrąžinti nėra paprasta. Rektorius pagalbos kreipėsi į Panevėžio vyskupą emeritą Joną Kaunecką, tačiau po jo pokalbio su Telšių vyskupu tapo beveik aišku, kad panevėžiečiams nebeverta ieškoti istorinės teisybės – monstrancija telieka pajūryje.

Vis dėlto S. Maksvyčiui kirbėjo mintis, jog daiktas šaukiasi tikrojo šeimininko. Tik ar tikrai klaipėdiškė monstrancija ir išvežtoji iš Panevėžio – ta pati? Kur rasti akivaizdžių, nenuginčijamų įrodymų?

Koks jaudulys apėmė rektorių Kraštotyros muziejuje aptikus tarpukario nuotrauką – išdavikę, kurioje matyti Švč. Trejybės bažnyčios altorius su istorine monstrancija!

Palygino su esančia uostamiestyje – tikrai ta pati! Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas, išgirdęs S. Maksvyčio prašymą vertybę grąžinti, suglumo: bus taip, kaip vyskupas pasakys. Visą dieną laukdamas atsakymo rektorius Panevėžyje nerimo ir šaukėsi šventųjų.

Apie šv. Antaną knygą iš italų kalbos išvertęs ir netrukus ją išleisiantis S. Maksvytis tikina ne pirmą kartą sulaukęs šio šventojo pagalbos. U. Mikaliūno nuotr.

„Šventasis Antanas man jau daug daiktų padėjo surasti. Prašiau mintyse: šventas Antanai, eik darban. Maniau, kad monstrancijos grąžinimas būtų tikras stebuklas. Net pasižadėjau paaukoti šv. Mišias“, – prisiminė savo nerimą rektorius.

Ir ką gi – vakare sulaukia klaipėdiškio klebono skambučio.

„Vos neišgriuvau išgirdęs, kad monstrancija grąžinama. Juolab kad Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje ji buvo vienintelė. Pagal bažnytinę teisę, jei būtų neatidavę, būtų nenusižengę bažnytiniams kanononams – 50 metų senaties terminas jau buvo suėjęs. Taigi šv. Antanas padarė stebuklą. Tai ne mano pastangos, o jo darbas“, – tvirtina šio šventojo mylėtojas, apie šv. Antaną knygą iš italų kalbos išvertęs ir netrukus ją išleisiantis dvasininkas.

S. Maksvytis tikina ne pirmą kartą sulaukęs nežemiškos paramos. Rektorius turėjo ne vieną progą įsitikinti, kad gerus troškimus padeda pildyti ir mums nematomi pagalbininkai.

„Truskavoje tvarkėme koplyčią – rinkau pabirusius nuostabaus grožio didelio rožinio karolius. Vieno trūksta, ir gana. Visas pakampes su padėjėjais išžvalgėme – nieko. Mintyse kartojau: šv. Antanai, eik dirbti. Ir ką jūs manote? Kai jau viskas buvo perversta, kai atrodė, kad nebėra kur, išeidami iš koplyčios žiūrim – dingęs karoliukas prie mano kojos! Šv. Antanas ne tinginys“, – dar kartą įsitikino S. Maksvytis.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ