Jotainių psichoneurologinio pensiono globotinių gyvenimo istorijos vertos romano. Net po kelis universitetus baigę, buvę matematikai, šokėjai, dainininkai, kunigų seminarijos studentai dabar gyvena iliuzijų pasaulyje, save tapatindami su Seimo nariais, šou žvaigždėmis, kitomis garsenybėmis. Gyvenimo planus dramatiškai sugriaunanti psichikos liga nėra išranki.
Durys atsiveria
vienetams
Už Jotainių pensiono sienų dienas leidžia 190 globotinių. Iš jų 64 neveiksnūs, penkių gyvenimas bėga nepasikeliant iš lovos. Dar mėnuo kitas ir vietoj ilgą laiką virš savęs matomų tų pačių kambario lubų jie galės išvysti dangų – kovą turėtų būti baigtas įrengti modernus liftas, pritaikytas neįgaliesiems, nuo lovų nepasikeliantiems ligoniams.
Jotainių pensionas vos ne didžiausias šalyje pagal globotiniams tenkantį miegamąjį plotą – 7,4 kv. m.
Įstaigos direktorius Kęstutis Mikalauskas tikisi, kad vėliausiai po penkerių metų pensionas atitiks visus Europos Sąjungos standartus: čia bus taip pat jauku, gera ir patogu, kaip išpuoselėtuose namuose. Todėl dar tiek pat laiko iš pensiono neišvažiuos čia triūsiantys statybininkai.
Kiek globotinių sugebėtų gyventi už pensiono sienų, kiek pritaptų visuomenėje, K.Mikalauskas nesiryžo skaičiuoti: „Tvirtinti, kad galėtų savarankiškai tvarkytis, negalima. Jei tie žmonės pas mus, išvada, kad kitaip jie negali.“
Vienintelio, kuriam veriasi durys į ankstesnį gyvenimą, globotinio veiksnumą šiuo metu tiria medikai. Į Jotainius vyriškis pateko po tragiškos avarijos, kardinaliai pakeitusios jo likimą. Žmona žuvo, pats tapo neveiksnus. Stebėtina, kad jam atsidūrus pensione staiga atsirado giminaitė, panorusi prižiūrėti ligonį. Tiesa, tam, jos teigimu, tektų persikraustyti į likusį tuščią nelaimėlio namą – josios vieno kambario butas gyventi dviem neva netinkamas.
Pastarąjį kartą pensionas į gyvenimą išlydėjo savo globotinę daugiau nei prieš metus. Gyvendama jame moteris ne kartą yra bėgusi. Motyvas – troškimas pamatyti močiutei globoti paliktą vaikutį. Jis ir buvo stipriausia neįgalios moters jungtis su pasauliu.
Atsiskaito cigaretėmis
Per metus į mirusių globotinių vietas atvyksta 8-10 naujų gyventojų. Dabar, pasak K.Mikalausko, čia patenka sunkūs ligoniai.
Neįgaliųjų gyvenimas pensione, direktoriaus teigimu, vien pramogos. Darbinės veiklos jokios. Tiesa, anot direktoriaus, gražu žiūrėti, kaip socialinės darbuotojos kartu su globotiniais tvarko aplinką, grėbia parke lapus. Paslaptis, kaip sudominti juos darbu, yra cigaretės.
Jos – paklausiausia „valiuta“ pensione. Rūko čia beveik visi. Cigarečių globotiniai prasimano pačiais įvairiausiais būdais. K.Mikalauskas, pradėjęs dirbti pensione, netgi pats metė rūkyti, kitaip rūkalams veikiausiai būtų tekę išleisti visą atlyginimą.
„Užsitraukčiau globotinių nemalonę, jei pats rūkyčiau ir neduočiau jiems cigaretės“, – prisipažįsta direktorius.
O patekti globotinių nemalonėn galima labai greit. Pasak direktoriaus, vienas vyriškis ilgą laiką buvo kiemsargės dešiniąja ranka. Penktą valandą atsikėlęs puldavo purenti gėlynus, kad į darbą atvykę darbuotojai jau rastų tvarkingą kiemą. Pagalba kiemsargei baigėsi, kai ši Naujųjų išvakarėse nepatenkino globotinio prašymo duoti butelį šampano.
K.Mikalausko teigimu, alkoholio vartojimas nėra pensione itin aktuali problema. Vis dėlto direktorius pripažįsta, kad patekus į pensioną ne visi sugeba atsisakyti velnio lašų. Vadovas prasitaria įtariantis, kad viena senutė veikiausiai kasdien išlenkia kokį butelaitį alaus.
Nors ne paslaptis, kad turintieji psichinę negalią pasižymi didesniu seksualumu, tačiau, K.Mikalausko tvirtinimu, toks gyvenimas čia nėra aktyvus. Direktorius svarsto, kad galbūt taip yra dėl amžiaus – apie 60 proc. gyventojų vyresni nei penkiasdešimties.
Tačiau būna ir taip, kad ne tik pasibeldę, bet ir išgirdę leidimą užeiti į kambarį pravėrę duris darbuotojai išvysta itin intymią sceną.
Anot direktoriaus, kad seksas šioje įstaigoje – ne pirmaeilis dalykas, įrodo tai, kad jau aštuoneri metai pensione nebuvo krikštynų. Paskutinė globotinių atžalėlė gyvena A.Bandzos globos namuose ir jau lanko antrą klasę. Abu jo tėvai iki šiol yra pensione. Jų meilė tetruko apie pusantrų metų.
Gina ir nuo giminaičių
Pasak pensiono vyriausiosios socialinės darbuotojos Gražinos Matulienės, ištikimybe pensione net nekvepia.
„Savaitę padraugauja, išsiskiria, kitą susiranda“, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Globotiniai vieni kitiems artimesni nei giminės. Neįgaliųjų artimieji šioje įstaigoje – reti svečiai. Iš 190-ies tik vieną kas savaitę su lauktuvėmis aplanko mama ir dėdė.
„Kai kurių giminės nepasirodo, nes su čia gyvenančiu artimuoju negalės pasišnekėti, jis net nesuvoks, kad pas jį atvažiavo. Be to, čia atvažiuoti reikia pinigų – kainuoja ir kelionė, ir lauktuvės, o mūsų globotinių giminės dažnai patys gyvena ne per geriausiai“, – ieškojo priežasčių K.Mikalauskas.
Plačiau skaitykite sausio 12 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. „Myliu direktoriuką“, – Jotainių psichoneurologinio pensiono direktorių K.Mikalauską kieme pasitiko pensiono gyventoja.
