Visada linksma, dažniausiai matoma dainuojančių ar
šokančių vaikų būryje Dalija Latvėnienė jaučiasi tikra Panevėžio
dukra. Čia gimusi, čia užaugusi ir čia dirbanti muzikė niekada
netroško pabėgti iš gimtojo miesto. Ją pažįsta šimtai Panevėžio vaikų, moteris kupina įvairiausių idėjų.
Vaikystė su akordeonu
Maža, smulkutė mergaitė, nuvesta į muzikos mokyklą,
pasirinko akordeoną. Kiek ašarų dėl jo išlieta! Kai kiti vaikai žaisdavo
kieme, jai tekdavo kartoti gamą ir pjeses. Judriai mergaitei tai buvo
kančia, kol priprato prie akordeono ir jį pamėgo. Per koncertus kiekvienam
reikėdavo groti savo instrumentu, tad Dalijai akordeoną tekdavo tempti iš namų.
Dažnai jį nešdavo tėtis, bet pasibaigus pasirodymui rūpestis, kaip parsigauti su
akordeonu, gulė ant muzikantės pečių. Keliauja mažylė už save didesnę akordeono
dėžę tempdama… Bet panevėžiečiai – geraširdžiai. Žiūrėk, kas nors pasigaili ir
padeda panešti.
Gyvenimas sukasi ratu
Sakoma, kad visi anksčiau ar vėliau sugrįžtame į savo vaikystės ir jaunystės vietas. Dalijos gyvenime tų sugrįžimų labai daug. Jos vaikystės mokykla buvo pirmoji aštuonmetė, dabar tai – pradinė mokykla, kurioje ji dirba. Ten, kur pati pradėjo rašyti pirmąsias raides, dabar moko mažuosius dainų ir natų.
Baigusi aštuonmetę Dalija mokėsi pedagoginėje muzikos mokykloje. Vėliau čia teko dėstytojauti ir mokyti groti akordeonu būsimus pradinių klasių mokytojus.
Ilgą laiką gyvenusi kitame miesto kvartale, prieš keletą metų ji įsikūrė beveik savo vaikystės kieme – pirko butą šalia mamos namų. Dabar Dalija džiaugiasi, kad anūkai gali žaisti tame pačiame Skaistakalnio parke, netoli kurio užaugo ji pati.
Neužsisėdėti vienoje vietoje
Japonai tvirtina, kad ta pačia veikla žmogus produktyviai gali užsiimti penkerius metus. Dalija gali didžiuotis savo gyvenime įgyvendinusi šį principą. Pirmus penkerius metus dirbo pedagoginėje muzikos mokykloje, paskui tiek pat laiko – miesto kultūros skyriuje. Tada grįžo į pedagoginę mokyklą rengti būsimų mokytojų. Atidirbusi ten dar vieną penkmetį, ryžosi vadovauti tuomečiams „Ekrano“ kultūros rūmams. Tuo metu ten veikė gausus būrys meno kolektyvų, vienas renginys vijo kitą. Po penkerių metų prasidėjo kultūros griūtis: menko finansavimas, mažėjo etatai. Taigi pareigas teko palikti.
Dabar, kaip prisipažįsta Dalija, ji užsisėdėjo vienoje vietoje. Penkiolika metų jos pagrindinė darbovietė yra miesto pradinė mokykla. ,,Matyt, čia man geriausia, kad nebepabėgau po penkerių metų“, – susimąsto moteris.
Tvirtas užnugaris
D.Latvėnienė jau 32 metai jaučia tvirtą savo vyro Juozo petį. Su būsimu
gyvenimo draugu susipažino mokydamasi pedagoginėje mokykloje. Pagal
šiuolaikinius standartus draugystė truko ilgai – net penkerius metus. Tik
tuomet, kai Dalija išvyko mokytis į Klaipėdą, gal nusigandęs, kad linksmuolę
studentę kas pavilios, Juozas jai pasipiršo. Tuomet prasidėjo jų bendras
gyvenimas atskirai. Dalija mokėsi Klaipėdoje, o Juozas liko Panevėžyje.
Pirmagimę dukrą dažnai prižiūrėjo vyras ir močiutė.
Užtat vasaros buvo bendros. Abu su vyru uždarbiaudavo tuometėse pionierių stovyklose. Iš vienos algos įsigijo pirmąjį didelį bendrą turtą – šaldytuvą.
Išsiskyrimai, bendras darbas grūdino šeimą. Žinoma, būta ir debesų, ir ryškios saulės. Vyrui teko susitaikyti, kad žmona amžinai užimta ir visur skuba. Reikėjo ir valgį pasišildyti, ir vakaroti su vaikais.
Juozas tapo tuo nemokamu pagalbininku visuose jos darbuose: ir dekoracijas vežioti, ir Kalėdų Seneliu pabūti… ,,Ką gi daugiau prisiprašysi, kai nėra lėšų samdyti. Pabamba, parūgsta, bet sutinka“, – juokiasi Dalija.
Dalijos vyras, besisukantis statybų versle, juokauja: dirba tam, kad visko užtektų šeimai šiame gyvenime, o žmona daro darbus, už kuriuos atlygis ateis tik po mirties. Jos neatlyginami darbai užtikrins vietą danguje.
Norėdama perteikti sėkmingo šeimynio gyvenimo patirtį Dalija moko savo dukras: ,,Vyrą reikia imti į nagą gyvenimo pradžioje. Tuomet mažiau atsikalbinėja. Antroje gyvenimo pusėje gal ir daugiau pabamba, bet jau būna įpratęs taikytis su visais kaprizais“.
Kai dukros užaugintos ir ištekintos, kai kieme krykštauja anūkai, Dalijai atrodo, kad visai neblogas buvo tas bendras gyvenimas. Ištekėdama to nesitikėjo. „Dabar kaip du laimingi seniokai galim ramiai į žvaigždes žiūrėti“, – atsidūsta moteris.
Užauginta pamaina
Batsiuvys neturi kada susitaisyti savo batų, o mokytojas – prižiūrėti savo vaikų. Tačiau Dalijos šeimai ši taisyklė netinka. Ji, būdama puiki mokytoja, yra gera mama. Abi jos dukros lankė muzikos mokyklą. Vyresnioji Sonata baigė fortepijono klasę muzikos mokykloje, vėliau – studijos Vilniaus muzikos akademijoje. Dabar ji tęsia mamos pradėtą veiklą: Vilniuje įkūrė ,,Strazdanėlių“ filialą – ankstyvojo meninio ugdymo mokyklėlę. Sonata, padedama sesers, aktorės Gintarės Latvėnaitės, su savo mokyklėlės lankytojais ir jų tėveliais šiemet pastatė vaikų operėlę ,,Dangus griūva“. Muziką jai kūrė Sonatos vyras. Kartu su vaikais ir jų tėvais dainavo liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Dalija džiaugiasi muzikalia dukros šeima – ji tęsia mamos pradėtą darbą.
Visuomenei labiau pažįstama jaunylė Latvėnų dukra, Vilniaus mažojo teatro aktorė Gintarė Latvėnaitė. Vaikystėje mama ją taip pat nuvedė į muzikos mokyklą. Gintarė mokėsi groti smuiku. Judri mergaitė išbandė ir šokius. Bet labiausiai ją traukė teatras. Dar pradinukė vaidino Stepankų teatre. Paūgėjusi pasuko į Juliaus Dautarto vadovaujamo „Meno“ sceną. Daugelis panevėžiečių turbūt prisimena jos valiūkišką paauglę ,,Kiemo vaikuose“. Mama juokauja, kad studijoms kraitį Gintarė užsidirbo pati vaidindama ,,Mene“. Baigusi mokyklą mergina įstojo į Muzikos akademijos režisieriaus J.Tumino vadovaujamą kursą. Pas buvusį kurso vadovą Mažajame teatre Gintarė liko vaidinti baigusi mokslus.
Panevėžiečiams teko matyti vieną įdomiausių jos vaidmenų – Salomėją spektaklyje ,,Madagaskaras“. Rokiškio teatrų festivalyje ,,Vaidiname žemdirbiams“ Gintarė gavo geriausio moters vaidmens nominaciją. Dabar sūnelį Kristupą auginanti aktorė padeda seseriai įgyvendinti jos projektus ir laukia naujų vaidmenų.
Daug dirbdama Dalija sugebėjo užauginti šaunias dukras. Namai joms visada liks Panevėžyje, prie Skaistakalnio parko. Čia kiekvienas jas pažįsta kaip Latvėnų mergaites.
Latvėnų anūkėlė Beatričė rudenį pradės lankyti M.K.Čiurlionio muzikos ir menų mokyklos pirmąją klasę. Ji taip pat nori išmokti groti. Bus kam pratęsti kūrybiškos šeimos dinastiją.
Violeta PUDRIGAILIENĖ
Nuotr. Dalija ir Juozas Latvėnai su anūkais savo vaikystės namo kieme.
