Nusidėjusius politikus Lietuvoje galima suskirstyti į dvi grupes – vienus menki klystkeliai nuveda į politinį užribį, kiti, net ir padarę nusikaltimą ar įtariami juo, mėgaujasi populiarumu bei aukštais postais.
Nors vieno sėkmės recepto, „kaip nusidėti ir nepralaimėti“, nėra, galima bandyti sudaryti kelis, remiantis lietuviškos politikos veikėjų pavyzdžiais.
Savas draugelis
Bruožai: nusikaltęs ar įtariamas ilgaamžis politikas, aktyviai neigiantis būtas ar nebūtas nuodėmes, rinkėjų pasitikėjimą besipelnantis logiškai nepaaiškinamais pažadais ar radikaliais pareiškimais.
Ryškiausi pavyzdžiai: Viktoras Uspaskichas, Artūras Zuokas, Rolandas Paksas, Petras Gražulis.
Kiekvieno iš išvardytų politikų istorija – prieštaringa ir skirtinga. Pavyzdžiui, politine korupcija kaltinamas V. Uspaskichas anksčiau visuomenėje yra sulaukęs ir kitokių neoficialių kaltinimų: valstybės išdavyste (pabėgimas nuo teisėsaugos į Rusiją), neištikimybe žmonai. Nė viena šių nuodėmių – neįrodyta, o įtarimai daliai rinkėjų neatrodo pakankama priežastis Darbo partijos lyderį išvaryti iš politinių žaidimų aikštelės.
Psichoterapeutas ir knygos „Politikų psichologija“ autorius Gediminas Navaitis aiškina, kad visuomenės palankumą pelno tie politikai, kurie sugeba susitapatinti su rinkėjais, – yra tokie patys, kaip jų rinkėjai: gyvena kaimynystėje, piktinasi dideliais mokesčiais ir mažomis pensijomis.
„Reikėtų pabrėžti R. Pakso prezidentinę rinkimų kampaniją – jis buvo pristatomas kaip paprastas vaikinas iš Žemaitijos. Apie jo verslus buvo sąmoningai nutylėta. Rinkėjai mėgsta į save panašius politikus, juo labiau jei šie garsiai kalba apie paprastus žmones kamuojančias problemas. Pasisakantys priešingai – rinkėjų ar jų favoritų atžvilgiu – prilyginami priešams, o tai dar vienas pliusas politikams“, – teigia G. Navaitis.
Kiekvienas kaltinimas rinkėjų pamėgtam politikui krauna populiarumo taškus, jei šį kaltinimą meta oponentai. Arba politikas geba pasinaudoti teisėsaugos kaltinimais – kalba drąsiai, nesislapsto nuo žiniasklaidos, dėsto savo požiūrį, savą įvykių versiją ir neleidžia suabejoti, kad jo tiesa – vienintelė.
Be kalbų, rinkėjams, žinoma, reikia ir darbų – kad ir nereikšmingų smulkmenų, pamaloninančių rinkėjų širdis. Pavyzdžiui, Darbo partijos vakarėliai rinkėjams su nemokamomis „degustacijomis“ ar P. Gražulio dovanos rinkėjams. Muštynes homoseksualų eitynėse provokavęs, dešimtis kartų greitį viršijęs ir neprisipažinęs politikas prieš rinkimus į Seimą savo apygardos moteris apdovanojo gėlėmis, Kalėdų proga darželių ir mokyklų auklėtinius apdalijo saldumynais.
G. Navaičio teigimu, tokios smulkmenos labiau veikia rinkėjų pasirinkimą nei realus darbas valstybės valdymo srityje: „Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje žmonės renka politikus vadovaudamiesi emocijomis, o ne pagrįsta nuomone. Retas kuris nuoširdžiai domisi politika, seka savo favoritų siūlomus įstatymų projektus. Valdžioje priimamų sprendimų nauda – sunkiai apčiuopiama eiliniams rinkėjams, sutvarkyta bažnyčia ar atvirukas švenčių proga daro kur kas didesnį įspūdį.“
Aplaidumas dėl smulkmenų greičiausiai yra priežastis, dėl kurios smarkiai smunka A. Zuoko populiarumas, – planai dėl tramvajaus ar 6 tūkst. litų atlyginimų nieko verti, jei nedemonstruojamas socialinis jautrumas. Verta pabrėžti ir tai, kad apie sostinės problemas kalbantis politikas gali būti įdomus tik jos ar kitų didmiesčių rinkėjams, o šių pasirinkimas – priešingas nei periferijos gyventojų.
Partijų arkliukai
Bruožai: nuodėmių pridarę, tačiau partijos aktyviai ginami politikai.
Pavyzdžiai: konservatorius Vitas Matuzas, buvęs Pagėgių meras „tvarkietis“ Kęstas Komskis, buvęs Radviliškio meras konservatorius Antanas Čepononis.
Buvusius ar esamus savivaldos politikus tikrinanti teisėsauga aktyviai skelbia apie galimus jų nusikaltimus, tačiau retu atveju įtarimai pavirsta kaltinimais, įrodomais teisme. Tad ir partijos neskuba pasmerkti savo politikų.
Savivaldos politikai – arčiau žmonių, tad ir šių nuomonę suformuoti lengviau, nei būnant aukščiausiuose valdžios postuose. Rinkėjai labiau linkę vertinti realius politikų darbus (kad ir labai smulkius), o ne neįrodytas nuodėmes. Politikai puikiai supranta, kad pelnyti pasitikėjimą lengviausia užsiimant matomais darbais. Kai kur prie politikų populiarumo gali prisidėti regioninė žiniasklaida, glaudžiai susijusi su politinėmis jėgomis.
Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Radviliškio merui A. Čepononiui pareikšti įtarimai dėl pasikėsinimo sukčiauti, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumentų klastojimo. Nuo pareigų nušalintas miesto vadovas ne kartą buvo įtariamas galbūt neteisėtu praturtėjimu, tačiau gražėjantis Radviliškis jam ne kartą atnešė vieno geriausių šalies merų apdovanojimus. O Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius tik suėmus merą pareiškė: „Partija svarstys nario veiksmus.“
Taip pat buvo kalbėta ir kaltinimus pareiškus V. Matuzui – konservatorių vadovybė nesiėmė viešai vertinti įtarimų, nors šie ir skambėjo grėsmingai: pinigų grobstymas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nusikalstamos grupuotės organizavimas. V. Matuzas iš partijos nepašalintas – politikas pats sustabdė narystę, tačiau rinkimuose į Seimą buvo įrašytas konservatorių partijos sąraše.
Galima prisiminti ir per šiuos rinkimus į Seimą kaltinimų sulaukusio „darbiečio“ Jono Pinskaus istoriją. Nors Konstitucinio Teismo sprendimu politikas neteko mandato į Seimą, o partijos vadovybė pažadėjo aiškintis, kas ir už kiek pirko balsus per rinkimus, J. Pinskui pavyko išsaugoti sostinės vicemero kėdę.
Akivaizdu, kad rinkėjų pasitikėjimas savivaldoje esančiu politiku prideda populiarumo ir pačiai partijai, tad politinės jėgos vadovybė dažnai tiesiog užmerkia akis prieš galimus ar tikrus nusikaltimus.
Komunikacijos konsultacijų agentūros „VRP Hill & Knowlton“ valdybos pirmininko Mykolo Katkaus nuomone, viena pagrindinių priežasčių, kodėl galimi politikų nusikaltimai neįvertinami nei pačių politikų, nei juos deleguojančių partijų, – politinio elito trūkumas: „Trūksta politikų, žiniasklaidos, visuomenės atstovų, kurių nuomonė būtų kompetentinga ir išklausyta.“
Trumpų distancijų bėgikai
Bruožai: suklupę ir iš politikos pašalinti ar pasišalinę politikai.
Pavyzdžiai: Aleksandras Sacharukas, Viktoras Muntianas, Žilvinas Padaiga, Evaldas Lementauskas.
Nė viena šių pavardžių nebematoma politinėje erdvėje. Trumpai politikoje sužibę asmenys nebuvo įdomūs nei rinkėjams, neparankūs ir partijoms. Pavyzdžiui, buvęs V. Uspaskicho bendražygis V. Muntianas ir Darbo partijos į sveikatos apsaugos ministrus deleguotas Ž. Padaiga viešai prabilo apie galimą partijos juodąją buhalteriją. Partiją jie jau buvę palikę, tačiau politikoje neužsibuvo – veikiausiai nė vienai politinei jėgai neparankūs nariai, kalbantys apie nusikaltimus ir viešai kritikuojantys partijos ar atskirų narių veiksmus.
Šių politikų autoritetas buvo kur kas menkesnis nei pačios partijos bei jos vadovybės, todėl politinėje erdvėje jie neužsibuvo.
Rizikuojantys
Bruožai: kaltinti ir nekaltumą įrodę politikai.
Pavyzdžiai: socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, konservatorius Arvydas Vidžiūnas, socialliberalas Vytautas Kvietkauskas.
Šiuos politikus vienija vienintelis aspektas – dėl įtarimų paėmus kyšius jie atsisakė Seimo nario mandatų ir stojo prieš teismą. Politikų kaltė ėmus kyšius (nuo 25 iki 38 tūkst. litų) mainais į koncernui „Rubicon“ Seime priimamus palankius nutarimus nebuvo įrodyta.
Nuo „savų draugelių“ šie politikai skiriasi tuo, kad, užuot neigę pareikštus kaltinimus, bando teisėtai tai įrodyti. Psichoterapeuto G. Navaičio teigimu, tai retas atvejis – politikas bando būti ne tik „draugelis“, tačiau ir „autoritetas“, nors politinėje erdvėje tai ne itin būdinga.
Iš šios trijulės du – V. Andriukaitis ir A. Vidžiūnas – netruko sugrįžti į aukščiausią politikos lygą.
