G. Westerwelle.
Vokietijos Bundestago didžioji deputatų dauguma pritarė išplėtotam Europos gelbėjimo fondui (EFSF). Tai yra svarbus ir teisingas žingsnis įveikiant skolų krizę. Tuo pačiu tai yra pasitikėjimo mūsų Europos partneriais signalas. Bet reikia daug ką nuveikti. Dabartinė krizė yra didžiausias Europos išbandymas per pastaruosius šešiasdešimt metų. Daug žmonių dėl to nerimauja. Šis nerimas yra labai suprantamas ir politikai privalo į tai atkreipti savo dėmesį.
Nepaisant visų neigiamų krizės ženklų, negalime savo žvilgsnio nukreipti vien tik į krizės valdymą. Toks vienpusis požiūris panaikintų fundamentalų Vokietijos norą suvienyti Europą: Europos Sąjunga visų pirma yra politinis projektas.
Yra pirminiai vokiečių interesai, kurie Europą mums, vokiečiams, daro tokią brangią. Europa ir toliau išlieka Vokietijos užsienio politikos pagrindu, nes tik su Bendrija garantuojamas Vokietijos saugumas ir taika. Europa ir jos vidaus rinka taip pat yra mūsų gerovės pagrindas. Be to, šiandien naujoje, globalioje pasaulio sąrangoje mes galime būti išgirsti ir apginti savo interesus bei vertybes tik kaip suvienyta Europa.
Kadangi mes, vokiečiai, ir ateityje negalėsime būti be Europos, turime įdėti savo indėlį, kad sutvarkytume mūsų bendrus Europos namus euro zonoje. Ši galinga užduotis – tai plėšiniai mums. Numanomai paprastas sprendimas, kaip antai „euroobligacijos“, nėra veiksmingas, nes jis prasilenkia su problemos esme. Skolų krizės negalima išspręsti palengvinant skolinimąsi. Reikia surasti kelią, kuris vestų į tikrą stabilumo sąjungą.
Keturi punktai yra lemiantys.
Visų pirma, ekonomikos ir finansų politika turi būti glaudžiau koordinuojama. Euro zonos valstybėse turi įsitvirtinti įsipareigojanti biudžeto disciplinos kultūra. Spaudžiant krizei daug kas tapo įsivaizduotina ir įmanoma, kas dar prieš vienerius metus atrodė kaip utopija.
Fiskalinė disciplina nėra vien tik Vokietijos hobis, tuo turi būti suinteresuota visa Europa. Nacionalinių skolos stabdžių įtvirtinimas euro zonos valstybių įstatymuose šiuo metu labai forsuojamas. Taip pat labai svarbus ką tik Europos Parlamento išsakytas pritarimas Stabilumo ir augimo paktui.
Fiskalinė disciplina nėra vien tik Vokietijos hobis, tuo turi būti suinteresuota visa Europa.
„Europos semestras“, kuriuo Europa įgis daugiau teisių susipažinti su nacionaliniais biudžetais, turi greitai užtikrinti didesnį privalomumo aspektą. Be to, negalime daryti klaidos traktuodami politiką ir rinką kaip priešus. Teisingas Europos politinis kelias įvedant tvarką bus tuomet, jei protingai pasinaudosime disciplinuojančiomis rinkos jėgomis, kad euro zonos vyriausybes paskatintume laikytis tvarios biudžeto politikos.
Antra, mes turime duoti Europai tą finansinę sąrangą, kurios jai reikia. Čia reikia paminėti įdomius pasiūlymus dideliems investuotojams, kad jie būtų paskatinti vykdyti skaidresnę ir be žalingų pagražinimų veiklą. Finansų rinka dar yra nepakankamai sutvarkyta. Pirmiausia mums dabar reikia solidžių Europos lygmeniu reglamentuotų nuosavo kapitalo taisyklių finansų institucijoms ir stiprios bankų priežiūros. Tik taip ateityje galėsime išvengti finansinių burbulų ir skolų krizės. Reikia toliau dirbti kuriant nepriklausomą Europos reitingų agentūrą.
Trečia, be ekonomikos augimo, stabilizavimo kultūra ilgalaikėje perspektyvoje bus bevaisė. Strategiškai, kad Europoje būtų daugiau konkurencingumo, 2014-2020 metų ES biudžeto derybose privalome pastebimai perskirstyti lėšas: reikia daugiau investicijų skirti švietimui, tyrimams, infrastruktūrai, o mažiau – subsidijoms. Tai bus tikrai daugiau nei paprastos derybos, bet jei mes iš tiesų norime Europos konkurencingumo, privalome eiti šiuo keliu labai nuosekliai.
Ketvirta, kad būtų pralaužta skolų spiralė ir sukurtas kelias į tikrą stabilumo sąjungą, neužtenka jau atliktų žingsnių. Privalome ir toliau stiprinti stabilumo paktą ir numatyti automatines sankcijas.
Bet visų pirma turime gerai įtvirtinti principą, kad solidarumas ir solidumas vienas be kito negali egzistuoti. Teisių ir rekomendacijų susipažinti su dokumentais nepakanka. Valstybės, kurios ateityje norės pasinaudoti solidarumo gelbėjimosi ratu, privalo europiniu lygiu suteikti teises iš išorės daryti ryžtingus sprendimus dėl tų valstybių biudžetų.
Europos sutarčių pakeitimas būtų pats aiškiausias kelias, kuriuo būtų pasiekti didesni biudžetiniai įsipareigojimai ir tuo pačiu užtikrintas principinis ES institucijų įtraukimas. Mes turime įveikti 1991 m. Mastrichto sutarties konstrukcijos trūkumus. Tai yra milžiniškas uždavinys. Jo reikia imtis jau dabar, o dvejų pastarųjų metų mūsų patirtis sako, kad tai iš esmės būtina.
O jei dėl krizės dar ne visi tam pasiruošę, tuomet euro zonos šalys privalo pirmosios žengti tokius žingsnius, pavyzdžiui, kad ir sudarydamos tarptautinę sutartį. Tuo pačiu metu turime nepamiršti vėliau tokią sutartį įtraukti į ES sutartis, kaip praeityje pavyko su Šengeno sutartimi dėl keliavimo laisvės. Viena neginčijamai aišku: mes galime tik tuo atveju sėkmingai eiti į priekį, jei įtikinamai atsakysime į klausimą dėl demokratinio legitimumo.
Krizėje taip pat glūdi ir šansas. Europa atsirado etapais ir iki šiol augo su kiekviena krize. Tai mus turi padrąsinti. Mums reikia daug nugalėti. Jei eurą sustiprinsime kaip pasaulinę rezervo valiutą, mums atsivers milžiniški privalumai globalioje konkurencijoje.
Nepaisant krizės padarinių, pirmiausia privalome matyti tą didelį paveikslą: XXI amžiaus pasaulyje galėsime įsitvirtinti tik tuomet, jei mes, europiečiai, apsikuopsime savo namuose. Jau dabar, be viso krizės valdymo mechanizmo įtvirtinimo, turi prasidėti debatai apie kelią į stabilumo sąjungą ir naują Europos sąrangą.
____________________
Guido Westerwelle yra Vokietijos užsienio reikalų ministras.
Komentaras publikuotas laikraštyje „Süddeutsche Zeitung“ 2011 m. spalio 1 d.
