Ukraina tarsi laiko mašina grįžo devynerius metus atgal – į 2005-ųjų sausį, kai dėl Viktoro Janukovyčiaus naudai suklastotų rinkimų kilusi Oranžinė revoliucija šventė pergalę ir tuometis tautos favoritas Viktoras Juščenka prisiekė kaip naujasis šalies vadovas. 2010-aisiais V. Janukovyčius atgavo valdžią, bet po to, kai brutaliai pabandė susidoroti su Euromaidano protestuotojais, buvo nušluotas.
Šis IQ žurnalo numeris, kurio pagrindinė tema skirta Ukrainos revoliucijos veikėjams ir priežastims apžvelgti, nebuvo paskubomis parengtas reaguojant į vasario 18-osios vakarą kilusį protestuotojų ir valdžios pajėgų žūtbūtinį mūšį ir po poros kruvinų dienų pasiektą sukilėlių pergalę. Ši tema buvo suplanuota daugiau nei prieš mėnesį, ir mes siekėme iš įvairiausių perspektyvų pažvelgti į vos už 700 kilometrų esančią šalį, kuri atrodė įklimpusi į varginančią ir ilgai truksiančią kovą.
Dramatiškai pasikeitus situacijai Kijevo gatvėse jau parengtų straipsnių beveik nereikėjo taisyti – pakako vos keletoje vietų įterpti žodžius „buvęs“ ar „buvusi“. Tačiau neatsakytų klausimų ir galimų scenarijų Ukrainoje vis dar lieka, o per tas keletą dienų, kol žurnalas iš spaustuvės keliauja pas skaitytojus, gali įvykti ir daugiau pokyčių.
Dabar aišku viena – Ukraina stovi toje pačioje kryžkelėje, kurioje jau buvo atsidūrusi beveik prieš dešimtmetį. Tad svarbiausias klausimas, ar ši didžiulė šalis Europos viduryje sugebės pasirinkti teisingą kelią? Būti optimistams priežasčių nedaug.
Kijevui būtina įgyvendinti sudėtingas ekonomikos ir struktūrines reformas, kurių apčiuopiamų rezultatų, ir tai tik sėkmės atveju, gali tekti laukti ilgus dešimtmečius. Būdama viena skurdžiausių valstybių Europoje, turtingesnė tik už Moldovą, Ukraina pagal makroekonominius rodiklius gali būti lyginama su atsilikusiomis Afrikos, Azijos ar Centrinės Amerikos šalimis. Blogiausia padėtis vakariniuose, su ES besiribojančiuose, regionuose, kurie yra vieni varomųjų šios revoliucijos jėgų. Štai Užkarpatėje vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis panaši į Pietų Sudano, prieš trejus metus nepriklausomybę paskelbusios pilietinių karų išvargintos Afrikos valstybės, rodiklį. Net ir sėkmės atveju Ukrainos kelias gerovės link bus gerokai sunkesnis nei, pavyzdžiui, Lietuvos, ir kyla pagrįstų abejonių, ar užteks kantrybės tuo reformų keliu eiti.
Korupcijos muziejais taikliai pavadintos auksu ir antikinės stilistikos lipdiniais išdabintos kičo tvirtovės yra stulbinantis valdžios cinizmo pavyzdys ir ironiška užuomina Lietuvai.
Dar viena sunkiai gyjanti Ukrainos visuomenės žaizda – teisingumas, tapęs korumpuotų politikų ir biurokratų įkaitu. Pirmąjį savaitgalį po revoliucijos Kijevo ir (virtualiai) viso pasaulio gyventojai tenkino smalsumą žvalgydamiesi po nuversto prezidento ir šalies generalinio prokuroro Viktoro Pšonkos privačias valdas. Korupcijos muziejais taikliai pavadintos auksu ir antikinės stilistikos lipdiniais išdabintos kičo tvirtovės yra stulbinantis valdžios cinizmo pavyzdys ir ironiška užuomina Lietuvai, kurios prezidento rezidencijoje Turniškėse eklektiškas kolonas suspėjo pastatyti trumpai šias neoficialias pareigas ėjusi pirmoji šalies ponia. Atslūgus pasipiktinimo bangai dėl švaistūniško skurdžios valstybės vadovų elgesio, ukrainiečiams teks suvokti, kad daugelis jų irgi yra korupcijos voratinklio dalis. Net ir sėkmingiausiai iš sovietinio mentaliteto besivaduojančių šalių pavyzdžiai rodo, kad reikia ilgų dešimtmečių tokioms visuomenėms pasikeisti.
Ar dar po dešimtmečio Ukraina vėl nestovės toje pačioje kryžkelėje, priklauso ir nuo gyventojų santykių su verslu. Šimtus milijonų dolerių siekiančius turtus dalis oligarchų ir kitų verslininkų susikrovė manipuliuodami valdžia, grobdami ir apgaudinėdami valstybę. Sulaukti atsakomybės už šiuos nusikaltimus būtų teisinga, tačiau čia slypi dar vienas pavojus Ukrainos ateičiai – verslui bus sunku atsilaikyti prieš pagundas, o visuomenei beveik neįmanoma patikėti idėja, kad verslas gali būti sąžiningas ir skaidrus.
Dabar svarbiausias ateities klausimas yra šalies vientisumas. Į proeuropietiškus vakarus ir prorusiškus rytus tradiciškai dalijamos valstybės Achilo kulnas yra Krymo pusiasalis, kuriame Rusijos įtaka didžiulė, o vietos gyventojai liks nelojalūs bet kuriai valdžiai Kijeve. Ar Ukrainą sudarančios trys tektoninės plokštės nesukels drebėjimo Europos viduryje, labiau priklauso nuo išorės jėgų nei pačios šalies.
ES taip pat turės keisti požiūrį į šią valstybę ir pasiūlyti šį tą daugiau nei vos įžiūrimą eurointegracijos miražą. Priežasčių keistis ir keisti Ukrainą yra kaip niekada daug, nes pajutę masių jėgą ukrainiečiai jos gali vėl griebtis. Ir nebūtinai kovodami už savo ateitį Europoje.
