Dmitrijus Tymčiukas per Rusijos agresijos Ukrainoje mėnesius iš visiškai nežinomo atsargos karininko tapo vienu dažniausiai pasaulio žiniasklaidos cituojamų ukrainiečių. Jo socialinio tinklo sekėjai – daugiau kaip 218 tūkst. žmonių, taip pat nemažai iš Lietuvos. IQ apžvalgininkui Mariui Laurinavičiui jis papasakojo ne tik kaip išpopuliarėjo, kokį darbą atlieka, bet ir apie tragišką Ukrainos armijos bei visos valstybės padėtį.
Žvelgiant į jūsų sukurtos Informacinio pasipriešinimo grupės darbą susidaro įspūdis, kad tai galinga informacinė valstybės priemonė. Tačiau jūsų veikla dažniausiai apibūdinama kaip privati iniciatyva ir vienas iš dabartinės pilietinės visuomenės, kuri Ukrainoje ėmė kurtis nuo pastarosios revoliucijos laikų, pavyzdžių. Kaip yra iš tiesų?
– Jau Rusijai parodžius agresiją Gruzijoje su bendraminčiais, kurie tarnavo kitose žinybose (pats tuomet dar buvau armijoje), taip pat specialiųjų tarnybų analitikais supratome, kad panašus scenarijus gali laukti ir Ukrainos. Tiesa, tada tai visiems atrodė nesąmonė. Nors Viktoro Juščenkos laikais Rusija buvo labai priešiškai nusiteikusi prieš Ukrainą, karinę agresiją mažai kas galėjo įsivaizduoti.
Bet kaip tik darėme prielaidą, kad galime laukti blogiausio. Todėl pradėjome kurti monitoringo ir pasipriešinimo sistemą. Pirmiausia Kryme. Jį laikėme placdarmu, dėl kurio, kaip prognozavome, pirmiausia kausis Maskva. Sukūrėme interneto tinklalapį „Flot 2017“ („Laivynas 2017“), nes 2017-aisiais turėjo baigtis Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno dislokavimo Kryme sutartis. Siekėme paruošti dirvą, kad šios sutartys nebūtų pratęstos, nes Juodosios jūros laivyną laikėme uždelsto veikimo bomba ir didele grėsme savo šalies suverenitetui.
Taip ir įvyko – Juodosios jūros laivynas tapo Krymo aneksijos placdarmu. Todėl, kai šių metų vasario pabaigoje prasidėjo visiems žinomi įvykiai Kryme, tapo akivaizdu, kad pradėtas įgyvendinti Rusijos scenarijus – vykdoma specialiųjų tarnybų operacija, panaudojant ir ginkluotąsias pajėgas.
Nuo praregėjimo iki tokios grupės sukūrimo ilgas kelias…
– Ukrainoje vasario pabaigoje tvyrojo porevoliucinė padėtis: specialiųjų tarnybų ir jėgos žinybų vadovai buvo tik paskirti arba iš viso dar nepakeisti, o senieji buvo Viktoro Janukovyčiaus žmonės. Žodžiu, susiklostė situacija, kai visi suprato, kad Kryme kažkas vyksta, tačiau oficialios institucijos nieko negalėjo paaiškinti. Susidarė vakuumas, o jį labai lengvai užpildė Rusijos propaganda. Mūsų informacinis laukas glaudžiai susijęs su šios valstybės lauku, todėl pačios Ukrainos žiniasklaidos priemonės noriai griebėsi transliuoti tą vienintelę informaciją, nors iš tikrųjų tai buvo dezinformacija.
Taip vykdyti net keli uždaviniai. Pirmiausia demoralizuota Ukrainos visuomenė ir jos armija, taip pat bandyta paveikti Europos šalis, jų visuomenės sąmonę. Jei pačios Ukrainos žiniasklaidos priemonės skelbė, kad Kryme susikūrė savigynos būriai, o „Dešinysis sektorius“ pasiryžęs juos sunaikinti, kodėl europiečiams tuo netikėti?
Jei pačios Ukrainos žiniasklaidos priemonės skelbė, kad Kryme susikūrė savigynos būriai, o „Dešinysis sektorius“ pasiryžęs juos sunaikinti, kodėl europiečiams tuo netikėti?
Supratome, kad reikia keisti padėtį. Kovo 1 d. naujajai Saugumo ir gynybos tarybos vadovybei pasiūliau sukurti informacinį centrą. Šis sumanymas įgyvendintas tik birželį, o kovo 2-ąją mums pasakė, kad to Ukrainai nereikia. Būtent tada sukūrėme grupę, kuri iš esmės subūrė valstybės institucijose dirbančius patriotus ir visuomenės veikėjus. Aš esu visuomenės atstovas, bet vienas iš mūsų sukurtos Informacinio pasipriešinimo grupės koordinatorių yra tarnybą atliekantis kariškis. Taigi, du grupės koordinatoriai yra atsargos papulkininkiai, o vienas – veikiantis papulkininkis.
Kai kūrėme informacijos gavimo ir jos tikrinimo schemas, asmeninių ryšių pagrindu kreipėmės pirmiausia į Kryme tarnaujančius Ukrainos karinio laivyno karininkus, laivyno žvalgybą, pasieniečius ir pasienio žvalgybą, kuri iš tiesų labai stipri, kontržvalgybos atstovus, armijos žvalgybą. Visa tai – asmeninių ryšių pagrindu, šie žmonės nesankcionuotai užmezgė su mumis kontaktus, informuoja mus ir tikrina mūsų informaciją.
Turėdamas mintyje visa tai, ką pasakėte, jūsų ryšius įvairiose institucijose ir gaunamą informaciją, norėčiau pasiteirauti apie Ukrainos armijos padėtį. Iš šalies atrodo, kad joje kaunasi tik savanorių batalionai, o reguliarioji armija arba iš viso nekariauja, arba lemiamu momentu mūšio lauką ir savanorius palieka likimo valiai. Kaip pakomentuotumėte tokį įspūdį?
– Tai, ką pasakėte, liudija visišką Gynybos ministerijos ir Vidaus reikalų ministerijos informacinės politikos fiasko. Tokio susiformavusio požiūrio esmė – Gynybos ministerija savo dalinius dar kontroliuoja, o štai savanoriai skelbia, ką nori ir kur nori. Dabar ir politiniai viešieji ryšiai prasidėjo, kai nemažai batalionų vadų aktyviai veržiasi į politiką ir balotiruojasi į parlamentą.
Iš esmės bet kam, kas kada nors su armija turėjo bent šį tą bendro, atrodo visiškas absurdas, kai koks nors savanorių dalinio vadas viešai paskelbia esantis konkrečioje vietoje su konkrečiu skaičiumi karių ir turi konkretų skaičių ginklų, kad yra apsupti. Tada net priešo žvalgybai nelieka darbo – iš socialinių tinklų jie sužino viską, net psichologinę karių būklę. Taip tikrai neturėtų būti.
Ar tai reiškia, kad visa Ukrainos armijai skiriama kritika nepagrįsta?
– Ne, kritika pagrįsta, bet mes nuolat einame labai siauru taku ir nuslystame ten, kur neturėtume. Mes norime gyventi pagal taikos sąlygų normas, kai Ukraina kariauja. O tai visiškai neteisinga. Neturime žiniasklaidos cenzūros, nors bet kuri kariaujanti valstybė pradeda cenzūruoti visuomenės informavimo priemones. Ir dabar pjauname labai neigiamus šios politikos padarinius. Štai naujausia mobilizacijos banga: stebime padėtį ir matome, kokie demoralizuoti šaukiamieji. Jie dar nepaėmę į rankas ginklo yra įsitikinę, kad bus palikti likimo valiai, kad generolai parsidavę ir teikia informaciją Rusijos federalinei saugumo tarnybai. Yra net pavyzdžių, kai naujai surinktų šauktinių batalionas, išskyrus kelis karininkus, visi kaip vienas rašo pareiškimus, kad neis kariauti.
Mūsų Informacinio pasipriešinimo grupės principas aiškus – apie neigiamus dalykus skelbiame tada, kai jie jau įvyksta. Tada, žinoma, reikia aiškintis, rasti kaltus. Kaip ir dėl Ilovaisko. Nors tai – ne vienintelis ir net ne blogiausias atvejis. Buvo gerokai blogesnių, bet kadangi prie Ilovaisko susirinko daug savanorių, kilo didžiulis rezonansas. Ten, kur veikė reguliarioji kariuomenė, nieko panašaus nenutiko, net jei padėtis buvo dar prastesnė.
Mūsų grupė mano dirbanti nacionalinio saugumo ir Ukrainos interesų labui. Todėl Kryme skelbėme 80 proc. patvirtintos informacijos, 20 proc. slėpėme, o dabar viešiname tik 10 proc. Dėl viso kito savo kanalais inicijuojame oficialius tyrimus. Turime tiesioginį ryšį su generalinio prokuroro pavaduotoju, kuris yra ir Ukrainos vyriausiasis karinis prokuroras, taip pat kontržvalgybos vadovybe. Ir tyrimai šiais klausimais vykdomi.
Bet ar to užtenka? Ar tik nesėkminga informacinė Gynybos ministerijos politika kalta, kad skamba, pavyzdžiui, vieši garsaus žurnalisto Jurijaus Butusovo teiginiai, neva karinė vadovybė – ministras Valerijus Geletėjus ir generalinio štabo viršininkas Viktoras Muženka – asmeniškai atsakingi už dešimčių karių žūtį?
– Laikausi nuostatos nekomentuoti J. Butusovo, nes kartais jis tikrai neįtikėtinų dalykų prirašo. Bet šiomis aplinkybėmis jis teisus – už pralaimėjimus ir klaidas pas mus niekas neatsako. Veikia dar gerokai iki V. Janukovyčiaus sukurta savų gynimo ir teisinimo bet kokiomis aplinkybėmis sistema. Nėra generolo, kuris būtų už ką nors atsakęs ar bent jau dėl jo veiksmų būtų pradėtas rimtas tyrimas. Tik tada, kai veiks reali asmenų atsakomybės už savo veiksmus sistema, galėsime kalbėti apie klaidų taisymą. O dabar jos, deja, nuolat kartojamos.
Tačiau aš ir kitaip kelčiau klausimą, kuris, beje, Ukrainos valdžiai skambės labai nepatogiai. Mes ne tik stebime padėtį mūšio lauke, bet ir analizuojame tuos procesus, kurie vyksta Generaliniame štabe, Gynybos ministerijoje. Jau supratome įsakymų skelbimo algoritmą ir galiu pasakyti, kad aukščiausioji šalies valdžia turi didelę įtaką planuojant operacijas. Tai – visiškai neteisinga. Planuoti operacijas nėra civilių vadovų užduotis.
Apibendrinant tai, ką pasakėte, ryškėja tikrai optimizmo nekeliantis vaizdas. Bet pavadinkime viską savo vardais. Ar Ukraina susiduria su Rusijos agentų sabotažu aukščiausiuose sluoksniuose, ar tai – valstybės, jos funkcionavimo žlugimas ir chaosas?
– Mes pastebime labai daug, neleistinai daug atvejų, kai informacija nuteka iš Antiteroristinių operacijų arba Generalinio štabo. Kaip sakiau, vykdomi tyrimai, gaila, kad tai daroma neviešai, nors agituoju tokius žmones bausti viešai. Būtų pamoka kitiems.
Tačiau galėčiau pasakyti, kad problema – ne Rusijos agentų tinklas. Galbūt keista, bet pagrindinė problema, su kuria susiduriame, yra korupcija. Informaciją nutekina ne kokie nors kažkada Rusijos infiltruoti agentai – ji tiesiog parduodama. Ir tai susiję ne tik su armija. Stebėjome, kaip buvo „užimami“ Vidaus reikalų ministerijos ir Ukrainos saugumo tarnybos padaliniai Donbase, o prieš tai Kryme. Ir nežinome nė vien atvejo, kad vietos pareigūnai būtų atsišaudę, kas nors būtų sužeistas, nukautas. Iš pradžių negalėjome suprasti, kodėl taip vyksta, tačiau savo kanalais išsiaiškinome, jog beveik visais atvejais prieš „užėmimus“ pas to skyriaus viršininką atvykdavo žmonės su lagaminais pinigų. Tuomet pareigūnai geriausiu atveju pašaudydavo į orą ir pasitraukdavo.
Problema – ne Rusijos agentų tinklas. Galbūt keista, bet pagrindinė problema, su kuria susiduriame, yra korupcija.
Tai – dar ne blogiausia, nes tokius asmenis galima demaskuoti ir tai daroma. Yra iškeltos baudžiamosios bylos, vyksta tyrimai. Tačiau korupcija labai susijusi ir su paskyrimais į svarbiausias pareigas. Pradedant nuo vidurinės grandies ir baigiant aukščiausio rango generolais, karjeros laiptais buvo kylama bei laipsniai dalijami ne tik už pasiekimus ar nuopelnus, bet ir už pinigus. Arba per pažintis. Taip susiformavo profesionaliai netinkamų žmonių sistema.
Per visus šiuos mėnesius nuo revoliucijos pergalės nematome jokių esminių kadrų pokyčių. Ukrainos valdžia paniškai bijo keisti generolus. O juk kiekvienoje rimtai kariaujančioje šalyje vyksta labai griežta kadrų politika. Nesusitvarkei su užduotimi – lauk, skiriamas kitas. Tokiomis ekstremaliomis karo sąlygomis greitai išryškėja žmogaus tiek profesinės, tiek moralinės savybės. Ir galimi spartūs karjeros šuoliai: kuopos vadas po kelių mėnesių gali tapti brigados vadu, dar po kurio laiko rengti operacijų planus štabe.
Ukrainoje jau pasikeitė trys gynybos ministrai, bet, sprendžiant ir iš jūsų teiginių, niekas iš esmės negerėja. Kaip tai paaiškinti?
– Pirmi du net nebuvo tikri gynybos ministrai, tik laikinai einantys pareigas. Michailą Kovalį asmeniškai pažįstu ir labai vertinu jo moralines bei psichologines savybes. Tačiau jis jau senokai nesusijęs su armija, dirbo pasienio tarnyboje, todėl Gynybos ministerijoje jis nebuvo priimtas kaip savas. Prasidėjo sabotažas ne dėl Rusijos įtakos, o dėl to, kad jis nebuvo savas. Bijau, kad dabar lygiai ta pati istorija pasikartos su V. Geletėjumi, kuris atėjo iš vidaus reikalų ir valstybės apsaugos srities. Nors jo asmeniškai nepažįstu, iš to, ką matome, galima spręsti, kad kartojasi M. Kovalio istorija.
Yra ir kita medalio pusė. Pagrindinė gynybos ministro funkcija – parinkti Generalinio štabo viršininką, kuris būtų profesionalus ir iniciatyvus. Visa kita – administracinės funkcijos, susijusios su tuo, kad armijai nieko netrūktų. O karinėje srityje viskam vadovauja Generalinio štabo viršininkas. Nors apie V. Muženkos žmogiškąsias savybes nieko blogo negirdėjau, kai kalbama apie iniciatyvumą ir atsakomybę, nieko panašaus nematome. Tai – ne Generalinio štabo viršininkas. Kodėl jis nekeičiamas, kodėl nebandoma rasti tinkamos kandidatūros, nežinau.
Neseniai pareiškėte, kad vienintelis Donbaso problemos sprendimo būdas – karinis. Tačiau kyla klausimas, ar Ukraina, būdama tokios būklės, tiek kalbant apie armiją, tiek apie visą valstybę, pajėgi kariauti, o juo labiau laimėti?
– Iš tikrųjų nematau galimybės konfliktą išspręsti taikiai, nepaminant Ukrainos nacionalinių interesų. Bet dabartinė armija laimėti iš tiesų negali. Tai patvirtina įvykiai nuo rugpjūčio pabaigos, kai Rusija pasiuntė jau ne samdinius arba žvalgybines diversines grupes, o reguliariosios armijos dalinius.
Atėjo laikas, kai mums reikia pradėti dirbti žvelgiant į ateitį, o ne į tiesioginį dabartinės agresijos atrėmimą. Todėl balotiruojuosi į parlamentą. Toks mano sprendimas suderintas su visais Informacinio pasipriešinimo grupės nariais. Pusė metų praėjo nuo agresijos pradžios ir mes nematome teigiamų poslinkių Ukrainos armijoje.
Reikia pradėti nuo kadrų, todėl sieksime viso generaliteto atestacijos. Taip pat patikrinti visus, kas užsiima tiekimu armijai. Čia korupcija kaip vešėjo, taip ir veši, o žmonės, kurie yra visiškai profesionaliai netinkami, toliau vadovauja sudėtingiems procesams. Jei ne savanorių judėjimas, bijau, kad mūsų armija pati išsibėgiotų, būdama alkana, neturėdama elementarių apsaugos priemonių.
Labai svarbią funkciją atlieka savanoriai, bet jie taiso svetimas klaidas, o taip neturėtų būti. Jau rašiau, kad savanoriai – mūsų pasididžiavimas, tačiau kiekvieną kartą, kai jie atveža neperšaunamų liemenių, optinių taikiklių ir kitos reikalingos įrangos, turėtų būti pradėtas tyrimas. Juk turėtų būti keliamas klausimas, kodėl armijos sistema nesuveikė, kodėl pačių reikalingiausių dalykų ji neturi. Jei už tai bus pagaliau baudžiama, esu įsitikinęs, kad padėtis keisis.
Vis dėlto norėčiau grįžti prie savo klausimo. Ar Ukraina pajėgi kariauti dabartinėmis sąlygomis?
– Net manydamas, kad priimtas įstatymas dėl ypatingojo statuso Donbaso rajonams yra Ukrainos gėda, turiu pripažinti jo būtinybę. Taikos mums dabar reikia bet kokiomis priemonėmis, nes dabartinė armija kariauti ir atremti grėsmės Donbase nepasirengusi.
Mums būtina organizuoti pozicinę gynybą, lokalizuoti tą židinį, kad jis nesiplėstų, o tada vykdyti armijos ir mobilizacinių išteklių reformą. Tuo pačiu metu galima tęsti taikos derybas. Labai abejoju, kad tos taikos derybos duos rezultatų, bet dėl ramios sąžinės ir tam, kad tarptautinei bendrijai parodytume savo taikius ketinimus, tai būtina. Tačiau vėliau vis tiek reiks jėga spręsti šią problemą.
Kodėl netikite, kad net dabartinėmis Ukrainai tikrai sunkiai priimtinomis ir labai pavojingomis sąlygomis įmanoma pasiekti taiką su Rusija?
– Pirmiausia matome, kad ir priėmus įstatymą dėl ypatingojo statuso suteikimo Donbaso rajonams tiek Rusijos daliniai, tiek smogikai puolė mūsų pozicijas. Tai rodo, kad jie vis dar nepatenkinti, nors mes ir taip sutikome su labai nepriimtinomis sąlygomis – iš esmės atidavėme jiems sudraskyti Donbasą ir dar patys pinigus mokėsime.
Taigi, su labiau žeminančiomis sąlygomis Kijevas sutikti nebegalėjo, o jiems vis dar maža. Tai patvirtina mano dar pavasarį skelbtą tezę, kad pats Donbasas Rusijai nereikalingas. Jis tik kaip placdarmas užgrobti pirmiausia pietinius rajonus: Chersono, Odesos ir Mykolajivo sritis.
Dar tada, kai niekas Donbase nevyko, stebėjome tik Krymo įvykius, rašiau, kad Vladimirui Putinui vis tiek prireiks Chersonos srities, nes joje yra Krymo aprūpinimo raktas. Tai 95 proc. gėlo vandens, kuris tiekiamas Krymui, daugiau kaip 90 proc. elektros energijos. Taigi, be Chersonos srities ir visos Pietų Ukrainos Krymo aprūpinti neįmanoma.
Be to, jiems reikia mūsų pramoninių rajonų: Dniepropetrovsko, Charkovo ir Zaporožės sričių. Todėl ir sakau, kad mums teks rengtis problemą spręsti kariniu būdu, nes V. Putinas ties dabartinėmis sienomis ar net fronto linijomis nesustos. Tai sakau ir remdamasis turima informacija, kurios tik nedidelę dalį dabar skelbiame.
D. Tymčiukas
Gimė 1972 m. Rusijos Čitos mieste Sovietų Sąjungos kariškio šeimoje. Vaikystę ir jaunystę D. Tymčiukas praleido Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir Ukrainos Žytomyro srityje.
Sekdamas tėvo pėdomis jis jau būdamas septintokas mokėjo vairuoti tanką ir manė, kad kario profesija yra jo pašaukimas. Tačiau pirmiausia jis baigė Berdyčivo politechnikumą ir tik vėliau įstojo į Lvovo aukštąją karinę politinę mokyklą, kur, beje, mokėsi žurnalistikos.
Baigęs mokslus, D. Tymčiukas tarnavo armijoje. Po trumpos tarnybos priešlėktuvinės gynybos daliniuose ėjo įvairias pareigas Nacionalinės gvardijos štabe ir Gynybos ministerijoje.
2008 m. po Rusijos ir Gruzijoje karo su bendražygiais ne tik sukūrė tinklalapį „Flot 2017“, bet ir įsteigė karinių bei politinių tyrimų centrą. Jų pagrindu 2014 m. kovą įkurta Informacinio pasipriešinimo grupė.
Būsimuosiuose Ukrainos parlamento rinkimuose D. Tymčiukas dalyvaus dabartinio premjero Arsenijaus Jaceniuko Liaudies fronto sąraše.
