Abu – Vladimirai, abu kilę iš Rusijos, labai norėjo turėti sporto komandą, geriausia – ne vieną, abu panašiu metu nusipirko žiniasklaidos priemones ir norėjo turėti daugiau verslo įmonių – ne tik banką. Ir abiejų turėti bankai panašiu metu žlugo.
„Snoro“ ir Ūkio bankai nebuvo identiški. Galiausiai ir jų savininkų – Vladimiro Antonovo ir Vladimiro Romanovo – charakteriai buvo skirtingi. Tačiau kai kurios svarbios savybės buvo bendros abiem bankams ir abiem savininkams. Būtent šios savybės ir nulėmė vienodą bankų baigtį.
Kai „Snorui“ 2011 m. gruodį buvo iškelta bankroto byla, rinkoje puse lūpų buvo klausiama: kada ateis Ūkio banko eilė? Ir ne todėl, kad kas nors būtų patikėjęs „Lietuvos ryto“ publikacija „Įsakymas – sutrypti lietuviškus bankus“. Tiesiog buvo per daug abiejų bankų panašumų.
Drastiški Lietuvos banko (LB) veiksmai „Snoro“ atžvilgiu parodė, kad priežiūra tapo daug griežtesnė. Toks pokytis susijęs su LB valdybos pirmininko pasikeitimu – 2011 m. balandį šiame poste Reinoldijų Šarkiną pakeitė Vitas Vasiliauskas. Tad pokyčių buvo galima laukti ir Ūkio banke – ore tik kabėjo klausimas, kada jie įvyks.
Trūksta 800 mln. litų?
Ilgai laukti nereikėjo. Jau 2012 m. sausį Ūkio bankas suformavo 50 mln. litų atidėjinių blogoms paskoloms dengti. Tai nebuvo savanoriškas sprendimas – padaryti atidėjinius spaudė Lietuvos bankas. Jie įvyko po to, kai LB keturis mėnesius svarstė ir 2011 m. gruodį galiausiai leido padidinti Ūkio banko įstatinį kapitalą 50 mln. litų. Galima sakyti, kad tąkart visą padidintą kapitalą „suvalgė“ blogos paskolos, išduotos nekilnojamojo turto projektams plėtoti.
Tačiau dabar paaiškėjo, kad įmokėtų 50 mln. litų buvo toli gražu per maža Ūkio banke atsivėrusiai skylei užkimšti. Vasario 1 d. baigęs inspektuoti LB nurodė, kad papildomų atidėjinių poreikis Ūkio banke siekia 800 mln. litų. O tai daugiau nei dvigubai viršija įstatinį kapitalą.
Jei blogų paskolų suma išties siekia 800 mln. litų, bankui, kurio įstatinis kapitalas – 345,8 mln. litų, toliau veikti beveik neįmanoma. Tiesa, teoriškai akcininkai galėtų į banką įmokėti trūkstamą sumą. Tačiau tik teoriškai.
Sprendžiant iš V. Romanovo, kuriam priklauso 64,92 proc. Ūkio banko akcijų, pastarųjų dienų pareiškimų, jis neketino dėti daugiau pinigų į banką. Čia išryškėja vienas iš skirtumų, palyginti su buvusiu pagrindiniu „Snoro“ akcininku. V. Antonovas kartu su tuomečiu „Snoro“ valdybos pirmininku Raimondu Baranausku iš paskutiniųjų stengėsi išsaugoti banką (nors papildomų pinigų ir neketino investuoti).
V. Romanovas, atrodo, nejautė jokių sentimentų daugiau nei du dešimtmečius gyvavusiam bankui ir jau buvo susitaikęs su jo žlugimu. Tai, kad V. Romanovas nejautė sentimentų verslui, kurį valdo, kai kurie jo partneriai laikė teigiama savybe. Esą tai padėdavo verslininkui šaltai veikti. Bet kartais sentimentų neturėjimas gali virsti atsainiu elgesiu.
V. Romanovą susitaikyti su žlugimu greičiausiai paskatino ir tai, kad LB jau anksčiau, dar prieš oficialų veiklos sustabdymą, buvo perėmęs Ūkio banko valdymą į savo rankas. Svarbesni sprendimai Ūkio banke galėjo būti priimami tik su LB žinia. Tokia situacija galėjo dar kurį tęstis, tačiau iš Ūkio banko pradėjo bėgti indėlininkai.
„Snoro“ atveju LB savo ketinimus slėpė iki paskutinės minutės.
Žvilgsniai į Šiaulius
Dar prieš sustabdant veiklą prasidėjo ir neoficialūs LB bei Šiaulių banko pokalbiai dėl šio susijungimo su Ūkio banku. Šaltinių teigimu, Šiaulių bankas bent jau iš pradžių dideliu entuziazmu netryško. Tačiau iškart po to, kai buvo sustabdyta Ūkio banko veikla, iš Šiaulių pradėjo sklisti žinios, kad Ūkio bankas galėtų būti perimtas.
Trečiadienį (vasario 13 d.) Šiaulių bankas oficialiai patvirtino, kad yra pasirengęs pradėti derybas su LB dėl Ūkio banko bankinės veiklos Lietuvoje perėmimo.
„Šiaulių bankas yra finansiškai stiprus tokiam žingsniui ir turi skaidrius akcininkus. Šiuos ketinimus remia ir didžiausias Šiaulių banko akcininkas Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas“, – pranešime spaudai cituojamas Šiaulių banko administracijos vadovas Audrius Žiugžda.
Tokia greita reakcija ir palankus nusiteikimas perša išvadą, kad derybos iš tiesų jau ne tik prasidėjusios, bet galbūt ir priartėjusios prie pabaigos.
Galimas tolesnis scenarijus – Ūkio bankas bus padalytas į blogąjį ir gerąjį banką. Pastarąjį po savo sparnu priglaustų Šiaulių bankas. Išsipildžius tokiam scenarijui, Lietuvoje gerokai sumažėtų paslaugų vadinamiesiems ne rezidentams – klientams Rusijoje, Ukrainoje, kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse ir ofšorinėse zonose.
Šiaulių bankas jau paskelbė, kad jo nedomina paslaugų ne rezidentams sektorius, kurį gana aktyviai plėtojo Ūkio bankas. Šioje srityje stiprus buvo ir „Snoras“. Ir abiejų šių bankų paslaugos ne rezidentams ne kartą buvo minimos pinigų plovimo kontekste.
Indėlininkai šįkart nebėgo
Atrodo, kad žlugus „Snorui“ ir dalis indėlininkų pradėjo manyti, kad kitas eilėje – Ūkio bankas. Iš pastarojo per 2011 m. lapkritį („Snoras“ nacionalizuotas mėnesio viduryje) „pabėgo“ 3,5 proc. indėlių. Per gruodį – dar maždaug tiek pat. Indėlių pamažėjo ir Šiaulių banke, tačiau po kelių mėnesių jame indėlių jau buvo daugiau nei prieš nacionalizuojant „Snorą“. O Ūkio bankas taip ir nepasiekė buvusio indėlių lygio.
Šįkart indėlininkai reaguoja dar ramiau. LB duomenimis, laikinai sustabdžius Ūkio banko veiklą, indėlių visoje bankų sistemoje per dieną padaugėjo 60 mln. litų. Tokį ramų elgesį galėjo lemti po „Snoro“ realiai išbandyta indėlių draudimo sistema – žlugus bankui indėlininkų sąskaitas operatyviai pasiekė kompensacijos.
Išankstiniais laikinojo administratoriaus pateiktais duomenims, 99,7 proc. Ūkio banke laikytų indėlių neviršija draudžiamos sumos (100 tūkst. eurų). Banke iš viso yra beveik 200 tūkst. indėlininkų.
Gynybai – žiniasklaida
„Snoro“ bei Ūkio bankų panašumas buvo ir tas, kad abu valdė žiniasklaidos priemones. Pirmasis netiesiogiai valdė didžiausią „Lietuvos ryto“ akcijų paketą, antrasis – „Diena Media News“ grupę. Ir abi žiniasklaidos priemonės gynė savo savininką.
Ir prieš „Snoro“ nacionalizavimą, ir iki pat dabar „Lietuvos rytas“ linkęs palaikyti versiją, kad „Snoro“ bankrotas yra politinis užsakymas. Esą prezidentė Dalia Grybauskaitė nurodžiusi susidoroti su „Snoru“, nes šis valdo „Lietuvos rytą“, kuris kritikuoja šalies vadovę.
Šios versijos dienraštis laikėsi ir pranešdamas apie Ūkio banką: „Vakar duris užvėrė dar viena didžiulė lietuvių kapitalo finansų institucija – Ūkio bankas. Irgi ne savo, bet LB, o gal ir aukštesnės valdžios nurodymu. Bet tuo „Snoro“ ir Ūkio banko panašumai baigiasi, nes „Snoras“ iki pat uždarymo dienos nuosekliai ir logiškai plėtė savo veiklą. O pagrindinis Ūkio banko akcininkas ekscentriškasis milijonierius V. Romanovas pastaraisiais metais elgėsi taip, lyg tyčia siektų kuo greičiau sužlugdyti savo verslo grupę.“
„Kauno diena“ savo savininką gynė santūriau. Apie Ūkio banko veiklos sustabdymą pranešė antraštė: „Smūgis šalies įvaizdžiui: vėl klupdomas bankas.“
Beje Ūkio bankas vos neįsigijo stipresnio „gynėjo“. Kai „Lietuvos rytas“ 2008 m. antroje pusėje susidūrė su finansiniais sunkumais, buvo pradėtos derybos su V. Romanovu dėl žiniasklaidos grupės akcijų emisijos išpirkimo. Iš pradžių V. Romanovas atrodė susidomėjęs pasiūlymu. Bet vėliau derybos su V. Romanovu nutrūko. Galų gale „Lietuvos rytas“ susitarė su „Snoru“, o V. Romanovas netiesiogiai nusipirko grupę, leidžiančią „Kauno dieną“, „Vilniaus dieną“ ir „Klaipėdą“.
