Tradicija lieka tradicija. Net ir tada, kai geriausių reikia ieškoti iš srauto vidutinybių. Tokią mintį sufleravo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pokalbio, kurio pabaigoje buvo paskelbtas kūrybiškiausių 2012 m. knygų dvyliktukas, tema – „Iš bado šuva ir ridiką ėda?“.
Instituto mokslininkai dalijosi mintimis apie praėjusius metus ir atkreipė dėmesį į vis gausėjančią vidutiniškų knygų leidybą ir literatūros tendenciją virsti preke. Literatūrologai pabrėžė, kad net ir kūrybiškiausių dvyliktuke esančios knygos turi savų minusų, tad pasverti visus „už“ ir „prieš“ sudarant sąrašą užtruko.
Pasidžiaugta prozos lauke atsiradusiomis tendencijomis – pamažu įveikiamas emocinis perspaudimas ir lyrizmas, nors jų pėdsakų vis dar tebėra. Lietuvių poezija, pasak instituto mokslininkų, kaip įprastai, išlieka aukšto lygio.
Praėjusiais metais kūrybiškiausios knygos laurai Knygų mugėje atiduoti Donaldui Kajokui ir jo eilėraščių knygai „Kurčiam asiliukui“, kuri beveik vienbalsiai susižėrė komisijos simpatijas. Šiemet, pasak literatūrologų, bus kebliau, nes ryškaus lyderio nėra.
IQ trumpai apžvelgia kūrybiškiausias 2012 m. knygas (abėcėlės tvarka).
Eugenijus Ališanka, „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, esė, „Tyto alba“, 2012 m.
E. Ališankos esė knyga, pasak autoriaus, gimė iš nepavykusio eilėraščio. Bandydamas jį reanimuoti, rašytojas suprato, kad jam reikia kitokio pasakojimo būdo. Taip ėmė rašyti esė. „Pradėjau nuo vieno dalyko, paskui įnikau rašyti apie kitus ir supratau, kad rašymo būdas panašus, tik įsivažiavimas kitoks“, – pasakojo E. Ališanka. Jungtį tarp šių dviejų žanrų įžvelgė ir rašytoja Giedra Radvilavičiūtė. Ji įvardijo, kad E. Ališankos poezija proziška, o eseistika – poetiška.
Iš praėjusių metų „Poezijos pavasario“ laureato esė sunkiasi ne tik poetiškumas ir kalbos išmanymas, bet ir autobiografiškumas, kuris jį įlieja į autorių, rašančių apie Vilnių, „klubą“. Tiesa, chronologiško pasakojimo tikėtis neverta – E. Ališanka mano, kad naivus noras papasakoti viską nuosekliai, „kaip buvo iš tiesų“, yra pasmerktas nesėkmei.
Vaiva Grainytė, „Pekino dienoraščiai“, esė, „Vaga“, 2012 m.
V. Grainytė – poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė, vienintelė kūrybiškiausių knygų dvyliktuko moteris, savo knygoje „Pekino dienoraščiai“ aprašė studijų Kinijoje įspūdžius. „Pekino dienoraščiai“ – unikali knyga. Dėl gebėjimo į svečią šalį – Kiniją – pažvelgti ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga“, – apie kelioninių esė knygą atsiliepė poetas ir eseistas Kęstutis Navakas.
Knygynų lentynose vos pasirodę V. Grainytės „Pekino dienoraščiai“ pateko į perkamiausių dešimtukus. Knygos tiražas, nepraėjus nė pusmečiui po premjeros, kartojamas jau trečią kartą.
Marius Ivaškevičius, „Išvarymas. Vieno obuolio kronika“, pjesė, „Apostrofa“, 2012 m.
Vienas iš dviejų dramaturgijos kūrinių dvyliktuke. Praėjusiais metais rinkdami 2011-ųjų kūrybiškiausias knygas instituto mokslininkai išreiškė susirūpinimą dėl nacionalinės dramaturgijos stygiaus, tad ši M. Ivaškevičiaus pjesė be didelės konkurencijos ir svarstymų pateko į šiųmetį sąrašą. Juo labiau kad pagal ją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2011 m. pabaigoje pastatytas Oskaro Koršunovo spektaklis tapo „hitu“, o narpliojama tema – lietuvių emigrantų gyvenimas svetur – nuolat kelia įvairių diskusijų.
Arvydas Juozaitis, „Gyvųjų teatras“ istorinių asmenybių dramos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
Antrasis dvyliktuko dramaturgijos kūrinys – filosofo ir rašytojo A. Juozaičio „Gyvųjų teatras“. Autorius savo knygoje prikelia istorines asmenybes – karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką, prezidentienę Sofiją Smetonienę, Antaną Sniečkų, Feliksą Dzeržinskį, Jozefą Pilsudskį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir kitus – teigdamas, kad istorijai mūsų sąmonėje gyvuoti reikia gyvų vaizdinių.
Savo knygoje autorius aprašo šešias istorijas – šešias dramas. „Atvirai tariant, stebiuosi, kodėl šiandien tiek mažai rašančių dramas, juk tai lengviau nei, pavyzdžiui, rašyti apsakymus, kurie reikalauja fantazijos, atsiribojimo, vientulystės. O čia – tik dairykis ir fiksuok“, – per savo knygos pristatymą stebėjosi A. Juozaitis.
Donaldas Kajokas, „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, romanas, „Tyto alba“, 2012 m.
Nuo D. Kajoko „atstojusi“ poezija (taip sako pats autorius) suteikė progą jam darsyk imtis prozos. Jame atpažįstamos pirmo rašytojo romano „Kazašas“ ir naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ (pripažintas kūrybiškiausia 2011 m. knyga) intonacijos. „Yra dalykų, kuriuos pakelia tik eilėraštis, gal tikriau – iškelia. Didieji XX a. autoriai – Hermannas Hesse, Borisas Pasternakas, Vincas Mykolaitis-Putinas juto eilėraščio reikmę pasakojimui, lyg kokios ertmės, prasivėrimo. „Žaidimas stiklo karoliukais“, „Daktaras Živaga“ – pasakojama lyg stovint priešais eilėraštį“, – knygos recenzijoje rašo literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė ir priduria, kad ir D. Kajoko romane pulsuoja eilėraštis.
„Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – magišką atmosferą formuojantis kūrinys, kuriame greta realybės aprašomi virš jos pakilę veikėjai, įvykiai, įvaizdžiai. Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto darbuotojams užkliuvo Judo motyvas, kuris, kaip juokavo mokslininkai, yra jau „pasibaigusio galiojimo“. Vienaip ar kitaip, praėjusiais metais išleistas D. Kajoko romanas jau laukia savo antrojo leidimo.
Vidas Morkūnas, „Reportažas iš kiaušinio“, apsakymai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
Apsakymų žanrui dvyliktuke atstovauja V. Morkūno „Reportažas iš kiaušinio“. Tai antroji prozininko, poeto, vertėjo apsakymų knyga, kurioje gilinamasi į giluminius dalykus: gyvybę ir mirtį, žmogaus prigimtį ir socialumą, realybę ir mistifikuotą atmosferą. Geriausiai rašytojo interesą ir knygos esmę apibūdina jo paties citata: „Man maga tai, kas amžina (mirties paslaptį, vienatvę, ryšį tarp tėvų ir vaikų), sulydyti su dusnia senstančių daiktų laikinybe, įkurdinti stingulio kaustomose daugiaaukščių plynėse, po apmusėjusiomis lempelėmis niūkiuose kambariuose, įsmelkti į pirmojo ledokšnio treškesį ar grindlenčių girgždėjimą, įkvapinti į laiptinių dvaką ar drėgnų pelenų aromatą… ir visa tai panardinti į stebuklingą gimtosios kalbos šviesą. Tam tikra literatūrinė alchemija, ar ne?“
Gytis Norvilas, „Išlydžių zonos“, eilėraščiai, „Kitos knygos“, 2012 m.
Trečioji konceptualaus poeto G. Norvilos eilėraščių knyga nestokoja avangardinių raiškos formų, eksperimentų. Poetas Marius Burokas knygą apibūdino kaip niūrią „it spalio pavakarys ir kupiną tylaus pasiutimo“. Tikriausiai tas pasiutimas ir lėmė, kad jaunosios kartos poetas „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ už šią knygą atsiėmė literatūrinę Jono Meko skrybėlę.
G. Norvilas sumaniai žaidžia kalbos ritmu, archajiškais įvaizdžiais ir teigia, kad jam artimesnė ne maironiškoji, o donelaitiškoji poezijos mokykla. Poezija, kūryba, jo supratimu, turi būti sociali, kitaip ji netenka prasmės. G. Norvilas išsiduoda siekiantis formų, dėl kurių eilėraštį būtų galima skaityti keletą kartų ir įvairiais būdais, neprimetant vieno varianto.
Sigitas Parulskis, „Tamsa ir partneriai“, romanas, „Alma littera“, 2012 m.
Knyga ne apie aukas, o apie budelius – taip savo naujausią romaną „Tamsa ir parneriai“ trumpai apibūdina poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros premijos laureatas S. Parulskis. Įsitikinimas, kad holokaustas – žydų tautos problema, o žydšaudžiai – lietuvių tautos tragedija, jį atvedė ir prie Metų tolerancijos žmogaus apdovanojimo – rašytojas jį atsiėmė praėjusį savaitgalį.
S. Parulskis savo romanu nei teisia, nei teisina, o pasakoja. Istorija sukasi apie jauną vaikiną, tapusį budeliu. Skaitytojas turėtų būti pasiruošęs žiaurioms, atviroms scenoms, ir ne istorinio, o egzistencinio (tai įvardija autorius) romano pulsui. Literatūros ir tautosakos institute S. Parulskio knyga vertinta prieštaringai. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad skaudi ir stipri tema vietomis užgožia teksto netobulybes.
Stasys Stacevičius, „Stiklinė“, eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
Knyga, kuri į kūrybiškiausių sąrašą pateko jau po autoriaus mirties. Apie S. Stacevičiaus eilėraščių knygą taikliai pasakyta: žodį „stiklinė“ rupių žodžių kalbėtojas taria ten, kur poezija buvo linkusi iškilmingiau sakyti „taurė“. Šios knygos eilėraščiams būdingi nebanalūs poetiniai pokalbiai apie aukštąsias vertybes, motinos ir sūnaus ryšį bei eiles praplečiantys pasakojimo, dialogo punktyrai.
Rimvydas Stankevičius, „Ryšys su vadaviete“, eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
R. Stankevičius, už šeštąjį savo eilėraščių rinkinį atsiėmęs Jotvingių literatūros premiją, savo naujausią knygą apibūdina kaip kūrybinį pliūpsnį prieš poetinę pauzę. „Ryšys su vadaviete“, pasak poetės Dovilės Kuzminskaitės, skiriasi nuo ankstesnių poeto knygų. „Pripratus prie intensyvaus kalbos srauto nutylėjimai pradžioje veikia keistai: jauti, tarsi poetas tau kažko nebepasako, lyg žaistų, erzintų“, – teigė ji. Tačiau išlieka tie patys autoriaus kūrybą lydintys šalčio, sniego motyvai, su ligonine ir karo tematika susijęs žodynas. Pats poetas „Ryšį su vadaviete“ įvardija kaip bandymą pažinti anapusybę ir amžinybę aplenkiant mirtį.
Alvydas Šlepikas, „Mano vardas Marytė“, romanas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
Kaip ir S. Parulskis, A. Šlepikas prikelia primirštą (pamirštą) skaudžią istorinę temą. A. Šlepikas aprašo Antrojo pasaulinio karo situaciją, kai Rytprūsių vokietės siųsdavo vaikus anapus Nemuno dirbti pas ūkininkus, elgetauti, o sunkiai uždirbtą maistą nešti badaujančioms šeimoms.
Tragiška lemtis knygoje pasakojama mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką Marytės vardą, asmeniu. Autorius rėmėsi pačių „vilko vaikų“, jų artimųjų pasakojimais, faktiniais duomenimis. „Apie meilę, užuojautą. Ir atmintį“, – apie romaną sako A. Šlepikas ir neatmeta galimybės apie jį sujaudinusią temą pastatyti filmą.
Artūras Valionis, „Apytiksliai trys“, eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m.
Jaunosios kartos poetą A. Valionį, 2003 m. debiutavusį eilėraščių rinkiniu „Skrendant nelieka pėdsakų“, o praėjusiais metais išleidusį antrą knygą „Apytiksliai trys“, literatūros žinovai priskiria avangardiniams poezijos žaidėjams. Pasak literatūros kritikės Neringos Mikalauskienės, ne veltui naujausia jo knyga turi tokį pavadinimą – „Apytiksliai trys“. Poetas ironiškai primena, kad tobulos trejybės nebūna ir apie viską gyvenime turi kalbėti tik apytiksliai.
A. Valionis, kurio eilėse iš pirmo žvilgsnio gana nemažai autobiografinių detalių, kūryboje apie save labai neišsiduoda. O ir apie savo naujausią knygą lyg juokais, lyg rimtai sako: „Tai kalbos ir tostai įvairioms progoms, sąnašų ir išnašų rinktinė, ironiškai romantiška lyrika (viltis įskaičiuota), tradicinis postmodernizmas.“
