Panevėžiečio Algirdo Rudžio gyvenime netrūksta netikėtų posūkių. Kadaise studijų metais dirbti ugniagesiu jis atėjo vedamas visai ne pašaukimo, o labai praktiško noro tapti savarankiškam. Tačiau tai, kas turėjo būti laikinas darbas, virto daugiau nei trijų dešimtmečių profesiniu keliu – nuo paprasto ugniagesio iki Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko. Nors iš aplinkinių neretai išgirstantis, kad jo vieta galėtų būti ir profesionalioje scenoje.
Sirenos, gaisrai, gelbėjimo operacijos ir situacijos, kuriose reikia žaibiškų sprendimų – tokia yra Algirdo Rudžio kasdienybė jau daugiau kaip tris dešimtmečius.
Į priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą jis kadaise atėjo visai neplanuodamas čia pasilikti visam laikui.
Studijų metais A. Rudys ieškojo darbo, kuris leistų tapti savarankiškam ir finansiškai nebepriklausyti nuo tėvų.
Ugniagesio darbas pasirodė patogus – pamaina kas ketvirtą parą leido suderinti tarnybą ir inžinerijos studijas Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete.
Tačiau laikinas sprendimas netrukus tapo profesiniu keliu, nors dar vaikystėje A. Rudys svajojo tapti vairuotoju, o baigus mokyklą jį patraukė mašinų gamybos inžinerija.
„Niekuomet negalvojau žengti šiuo keliu, bet taip susidėliojo, kad studijų metais pradėjau dirbti ugniagesiu. Kadangi tai buvo darbas kas ketvirtą parą, man, studentui, buvo labai patogu. Taip ir likau priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Gal esu jautresnės sielos žmogus, visuomet norėjau padėti tiems, kam tos pagalbos reikia“, – pasakoja A. Rudys.
Nors profesinis gyvenimas pasuko kita kryptimi, studijų metu įgytos žinios be galo praverčia ir tarnyboje.
Pašnekovas svarsto, kad aplinkiniams ugniagesio gelbėtojo darbas atrodo gana paprastas – atvykai, išvyniojai žarną ir gesini ugnį. Tačiau už kiekvieno sprendimo slypi skaičiavimai, pastato konstrukcijų, tūrio, vandens kiekio ir kitų aplinkybių įvertinimas. Dar tenka išmanyti ir techniką, nes gelbėjimo automobiliai bei įranga, kaip ir bet kuris mechanizmas, kartais sugenda pačiu netinkamiausiu metu.
„Nuo inžinerijos niekur nepabėgau“, – šypsosi A. Rudys.
Perėjo viską
Ketverius metus dirbęs ugniagesiu ir baigęs aukštuosius mokslus, A. Rudys pradėjo kilti karjeros laiptais. Per tuos tris dešimtmečius jis išbandė praktiškai visas tarnybos grandis. Dirbo inspektoriumi, vyko į gaisrų vietas, tikrino objektus, vėliau tapo operacijų vadovu, o dabar vadovauja visai Panevėžio priešgaisrinei gelbėjimo valdybai.
Pasak ugniagesių vado, tai, kad jis save išbandė kone visose srityse, didžiulis privalumas, leidžiantis geriau suprasti ir savo kolektyvą, ir jų darbe slypinčius iššūkius.
„Karjerą pradėjau nuo paprasto ugniagesio, visus darbus esu išbandęs valdyboje, tad žinau, ką ir kaip turi dirbti komanda. Ir savo žmonėms visuomet sakau: geriau rėžkite tiesiai šviesiai apie problemas ir jas spręskime kartu. Esu tas vadovas, kuris ne tik reikalauja, bet ir padeda, jeigu tos pagalbos reikia“, – kalba ilgametę patirtį sukaupęs ugniagesių vadas.
Sunkiausios netektys
A. Rudžio karjeros pradžia sutapo su neramiu nepriklausomybės pradžios laikotarpiu.
Tuo metu Panevėžyje dažnai kildavo tyčiniai gaisrai, tekdavo aiškintis aplinkybes.
„Tai išties buvo neramūs metai. Būdavo ir grasinimų, ir spaudimo – visko. Tačiau ir dabar ugniagesiai dažnai susiduria su situacijomis, kai atvykus į gaisro vietą pasitikę visa žinantys girti asmenys mėgsta pakomentuoti, kad ne taip paduodamas švirkštas, ne toje vietoje pastatyta mašina, jau nekalbant apie įvairius grasinimus. Tokiais atvejais į pagalbą tenka pasikviesti policijos pareigūnus“, – apie ugniagesio gelbėtojo kasdienybę pasakoja A. Rudys.
Bet sunkiausia matyti gaisruose ar eismo įvykiuose žuvusius ar sunkiai sužalotus žmones – visa tai palieka pėdsaką net ir daug patirties sukaupusiam specialistui.
Vienas pirmųjų itin skaudžių jo paties išgyventų įvykių buvo avarija, kai nuo policijos sprukę jaunuoliai dideliu greičiu atsitrenkė į tilto atramą.
Ši tragedija pareikalavo net kelių gyvybių.
Jauno žmogaus mirtis, pasak A. Rudžio, yra vienas sunkiausių dalykų, su kuriais tenka susidurti gelbėtojui, ypač jeigu tai vaikų žūtys ir nelaimės, per kurias gyvybės netenka keli žmonės.
„Tikriausiai nieko nėra skaudžiau gyvenime kaip mirtis. Turtą galima atkurti, o žmogaus jau nesugrąžinsi“, – sako pašnekovas.
Ne mažiau sudėtingas ir pats darbas su žuvusiaisiais, ypač kai kūnas būna stipriai sužalotas, sudarkytas ar ilgai pragulėjęs.
Tokias užduotis naujiems darbuotojams jis stengiasi perduoti palaipsniui – pirmiausia rodydamas savo pavyzdį.
Po skaudžių iškvietimų tenka ne tik analizuoti, kas įvyko, bet ir ieškoti atsakymo, ką buvo galima padaryti kitaip.
„Po tokių įvykių kartais prireikia psichologo pagalbos ir ugniagesiams gelbėtojams. Tačiau ir pats visuomet stengiuosi rasti žodžių, kurie pastiprintų, paguostų ar palaikytų“, – kalba A. Rudys.
Padeda ne tik žmonėms
Šiandien A. Rudžio darbo diena gerokai kitokia nei karjeros pradžioje. Ir ne tik dėl pasikeitusių pareigų.
Pasak ugniagesių vado, pastaraisiais metais ugniagesiai gelbėtojai vis dažniau skuba ne tik gesinti gaisrų, bet ir atlikti įvairiausių gelbėjimo darbų. Kaip pažymi pašnekovas, ugniagesiai dažnai yra paskutinė vilties stotelė, kai visi atsisako padėti. Jiems tenka ir gesinti gaisrus, ir šalinti audros padarinius, gelbėti skęstančiuosius, skubėti į pagalbą gyvūnams. Teko gaudyti pro langą išskridusias papūgėles, iš šulinio traukti ežius, gelbėti į tvorą įsipainiojusias lapes. O katinų gelbėjimas apskritai tapęs kone atskira istorija.
„Juk ir tą patį katiną iškelti iš medžio nėra lengva – pradėjus kopti ugniagesiui, katinas dar aukščiau lipa. O kaip gelbėti, juk jokiame vadovėlyje neparašyta“, – šypsosi pašnekovas.
Būtent tokiose situacijose, anot A. Rudžio, labiausiai atsiskleidžia komandos kūrybiškumas. Ne visas situacijas galima numatyti iš anksto, todėl kartais tenka improvizuoti, greitai įvertinti aplinkybes ir čia pat rasti sprendimą. O netrukus Panevėžio ugniagesiai gelbėtojai kartu su kolegomis iš Daugpilio ketina pradėti projektą, skirtą būtent gyvūnams gelbėti. Mat miestams plečiantis ir vis labiau priartėjant prie žvėrių buveinių, tokių iškvietimų daugėja.
Svarbi taisyklė
Skųstis monotonija darbe, anot A. Rudžio, ugniagesiai gelbėtojai tikrai neturėtų.
Kiekviena diena šioje tarnyboje pateikia savų staigmenų, deja, ne visuomet malonių.
„Vykdamas į gaisrą ar kitą iškvietimą niekuomet negali žinoti, kas tavęs laukia. Man kaip valdybos viršininkui tie kvietimai į incidentus gal ne taip sujaukia dienotvarkę, bet jeigu koks didesnis ar rezonansinis įvykis, tenka važiuoti ir pačiam. Per akimirką gali pasikeisti visos dienos planai. Net jeigu mano darbo valandos baigėsi, išgirdęs mieste sirenas ar gavęs pranešimą negaliu nereaguoti – o gal bus reikalinga ir mano pagalba. Žinoma, geriausia darbo rūpesčius palikti darbe, bet ne visuomet įmanoma“, – pasakoja A. Rudys.
Net ir ne darbo metu jis negali likti abejingas nelaimei. Pamatęs degantį automobilį ar eismo įvykį mieste, būtinai sustoja, kviečia pagalbą ir skuba padėti.
Jis turi vieną svarbią taisyklę, kurią nuolat kartoja ir kitiems: pirmiausia reikia skambinti Bendruoju pagalbos centro telefonu, o tik tada imtis kitų veiksmų.
Tačiau labiausiai jį stebina situacijos, kai žmonės nelaimės vietoje pirmiausia griebiasi telefono ne tam, kad iškviestų pagalbą, bet kad nufilmuotų vaizdą socialiniams tinklams.
„Ir savo žmoną esu išmokęs, kad aklai nepultų į ugnį su gesintuvu. Pirmiausia reikia iškviesti gelbėtojus, o tik tada skubėti į pagalbą, tai gali išgelbėti ir jūsų pačių gyvybę. Deja, dabar auga influencerių karta, visi skuba filmuoti ir kelti į socialinius tinklus, bet ne skambinti pagalbai. Ir tokių atvejų vis daugėja. Paklausę, kodėl niekas nepranešė Bendrajam pagalbos centrui, sulaukiame atsakymo: ai, galvojau, kad kažkas kitas paskambino“, – pasakoja A. Rudys.
Su humoro prieskoniu
Tiesa, ir pats A. Rudys aktyvus socialiniuose tinkluose.
Tik juose ne dalinasi vaizdais iš savo darbo kasdienybės, o kalba apie saugumą.
Jo tikslas – ne vien informuoti, bet padaryti taip, kad informacija iš tiesų pasiektų žmones.
Daug metų dirbęs visuomenės informavimo srityje, jis įsitikino, kad sausas, sudėtingais terminais perkrautas tekstas dažnai lieka neperskaitytas.
Todėl svarbius dalykus stengiasi paaiškinti paprastai, suprantamai, kartais ir su humoro prieskoniais.
Toks požiūris ypač praverčia kalbant apie dalykus, kuriems žmonės dažnai skiria dėmesio tik tada, kai jau būna per vėlu. Pavyzdžiui, artėjant šildymo sezonui, A. Rudys ragina iš anksto pasirūpinti individualių šildymo įrenginių saugumu, o ne laukti nelaimės.
„Aš esu paprastas žmogus, visą informaciją pateikiantis paprastai. O kai tai pateikiama linksmai, su humoru, ši informacija tikrai ilgiau išlieka atmintyje“, – iš patirties kalba panevėžietis.
Jo įrašai socialiniame tinkle išties sulaukia dėmesio – ugniagesių vado įrašus seka jau keli tūkstančiai internautų.
Rūpesčius palieka kelyje
Nors darbas A. Rudžiui tapo svarbia gyvenimo dalimi, jo pasaulis neapsiriboja tarnyba.
Priešingai – kuo daugiau įtampos darbe, tuo labiau reikia erdvės, kurioje galima atsikvėpti. Geriausiai nuo darbinių rūpesčių Algirdą atitraukia sportas, dainavimas ir kelionės.
Pastarosios – bene didžiausia jo aistra.
A. Rudys mėgsta sėsti į automobilį ir išvažiuoti be jokio plano. Numato tik galutinį tašką, o visa kita palieka netikėtumui.
Ypač traukia senamiesčiai, miestų ir miestelių istorijos.
Vien per šių metų vasaros atostogas su šeima aplankė dvylika šalių. Kelionės jam – ir galimybė savotiškai kompensuoti šeimai skirtą laiką, kurį tenka atiduoti tarnybai.
„Dažnai pasileidžiu ten, kur akys mato, be jokio išankstinio plano. Pasirenku savo galinį tašką ir vykstu, o pakelyje, jeigu tik pamatau kažką gražaus, sustoju. Aplinkos grožis veikia stebuklingai“, – sako A. Rudys.
Kai vadas uždainuoja
Tiesa, yra dar viena vieta, kurioje pašnekovas gali visiškai atsipalaiduoti, – scena.
Dainuoti jis mėgsta nuo vaikystės. Mokėsi muzikos mokykloje, grojo klarnetu, lankė šokių būrelį, vėliau paviliojo sportas, intensyviai užsiėmė Rytų kovos menais.
Nors gyvenimo tempas kai kurių veiklų privertė atsisakyti, muzika iki šiol liko šalia.
Todėl per kolektyvo susibūrimus viršininkas yra tas, kurio nereikia ilgai prašyti lipti ant scenos.
„Jeigu kokia vakaronė ar sąskrydis, bendri renginiai, niekuomet neatsisakau padainuoti. Kolektyvas jau žino, kad jei renginyje būsiu, samdytis grupės ar atlikėjo nereikia. Mano giminėje labai daug dainingų žmonių, dažnai ir pats išgirstu, kad galbūt pasirinkau ne tą kelią, galėjau būti aktoriumi ar muzikantu. Bet aš be galo džiaugiuosi, kad kažkada mano kelias atvedė į Priešgaisrinę gelbėjimo valdybą“, – šypsosi A. Rudys.
