E. Aleksandravičius.
Skaitmeninė tikrovė keičia žodžių prasmes taip greitai, kad kartais nesuspėjame jiems iš paskos. JAV prezidento Baracko Obamos administracijos tarptautinių santykių žodyne įdaigintas metaforiškas naujadaras perkrovimas atklydo ne iš krovinių stoties, o iš programinės įrangos pasaulio. O metafora kartais pasako daugiau nei tūkstantis žodžių – tai liudija sena išmintis. Perkrovimu buvo pavadintas amerikiečių politikos posūkis bendraujant su Rusija, tačiau šiame komentare tiesiogiai apie Rusiją nekalbėsiu.
Pasaulio galiūnų posūkiai ar politinių programų perkrovimai neišvengiamai sukelia daugiau ar mažiau dėsningus ratilus, kurie paliečia mažesnius ir visai mažus tarptautinių galių žaidimo dalyvius. Lietuva tokia yra. Kad mūsų užsienio politika taip pat yra perkraunama, arba imituojamas perkrovimas, liudija analitikų straipsniai ir vienas kitas politikų pareiškimas. Stebint asmenines rokiruotes Lietuvos URM matomos tik labai miglotos, greičiau, priešingų tendencijų iliustracijos. Kaip dažnai nutinka, čia klausimų yra daugiau nei rišlių atsakymų.
Lietuvos laikysena tarptautinių subjektų atžvilgiu (išskyrus ilgesnį laiką virš užsienio politikos vykdytojų įstaigų kabėjusią strateginės partnerystės su Lenkija iškabą) retai pranoksta diplomatinės kalbos kalambūrus. Tačiau vienas šios politikos epizodas tikrai gundo akyliau įsižiūrėti. Turiu omenyje Čečėnijos likimą, kuris vis labiau dingsta po tamsia Rusijos informacinės blokados uždanga. Tai, kas vadintina Vilniaus pozicija Čečėnijos laisvės klausimu, tikrai nusipelno tyliojo perkrovimo pavadinimo.
Kuo grįsta šitokia mintis? Štai keli motyvai. Pirmiausia pradėkime nuo keliolikos metų senumo Lietuvos valdžios žmonių pareiškimų, kad Čečėnijos laisvės kova labai gerai suprantama mūsų tautai, partizaninio karo prieš sovietų okupantus kelyje praliejusiai labai daug kraujo. Nors Lietuvos politikai, ypač už jos vykdymą atsakingi biurokratai, dažnai nėra linkę piliečiams rišliai ir tiesiai paaiškinti, kokia yra oficiali mūsų pozicija vienu ar kitu tarptautiniu klausimu, prieš keliolika metų Čečėnija tikrai buvo ta šalis, kuriai kartu su demokratiniu pasauliu reiškėme solidarumą. Tai buvo laikas, kai, kaip reta, sutapo Lietuvos viešoji opinija ir valdžios vykdoma politika.
Kas pro šios politikos miglą prasibrovė į viešumą per 4–5 pastaruosius metus? Lietuvos saugumiečių operacijos prieš Gatajevų šeimą ir E. Kusaitės bylos aidai vis dar girdimi. Didesnė dalis su šiais mūsų specialiųjų tarnybų žygiais susijusių diskusijų buvo skirta vienam aspektui: žmogaus teisių padėčiai ir nepriklausomos Lietuvos galios struktūrų siautėjimui. Pritardamas tiems, kurie tokius VSD veiksmus laiko nusikalstamais, prie to ir nesustosiu. Čia norėtųsi panagrinėti kiek kitą aspektą, kuris beveik nuslydo į viešosios erdvės paraštes.
Galime keiksnoti nežinia kaip ir nežinia kam dirbančius saugumiečius. Tačiau VSD darbininkai bent jau Lietuvos Konstitucijos dvasioje nėra politikos formuotojai – jie turėtų būti jos vykdytojai. Žinoma, jų informacija ir analizė savo ruožtu turi prisidėti prie politikos uždavinių formavimo. Tačiau politikos siekius lemia tautos išrinktieji ir jos lūkesčiams atstovaujantieji. Kitaip tautos valia gali būti uzurpuota kokios nors pilies kalno išminčių.
Gatajevų ir E. Kusaitės atvejams išnirus į viešumą buvo prabilta ne tik Lietuvoje, bet ir Helsinkyje bei Briuselyje. Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų sergėtojai puolė tikrinti raides, o štai viešojoje erdvėje provokuojamai keistai nuskambėjo bendri įtarimų bei kaltinimų sakiniai. Kusaitė bendravo su islamo sekėjais ir čečėnais… Žinoma, Gatajevai yra ne tik čečėnai, bet dar ir teroristai. Priklausymas čečėnų tautai ir draugystė su jos atstovais žiniasklaidoje nesyk buvo pateikiamas lyg savaiminis įtarimas. Būti čečėnu Lietuvoje pamažu ėmė reikšti kaltumo prezumpcijos būseną. Pamažu klostėsi įspūdis, kad čečėnai lietuvių saugumiečiams ir juos aptarnaujantiems žurnalistams kone kasdien turi įrodyti, kad nėra teroristai.
Apgailėtina tai, kad politinio sluoksnio atstovai taip ir nesiėmė šioje reikšmių ir tarptautinių emocijų kaitos situacijoje pasakyti tautai, ar pasikeitė oficiali Vilniaus politika čečėnų laisvės kovos atžvilgiu. Net sklaidantis Gruzijos karo dūmams ir pamažu įžvelgiant prezidento Michailo Saakašvilio klaidas, sugebėta pakartoti, kad šios šalies laisvė ir nepriklausomybė toliau yra remiama.
Lietuvos užsienio politikai didysis perkrovimas vis dar užduoda naujus namų darbus. Kažkas, nuo ko priklauso užsienio politikos formavimas Lietuvoje, turi ryžtis pasakyti, kokia mūsų oficiali pozicija Čečėnijos atžvilgiu. Rusijos vidaus reikalas? Didesne dalimi – taip. O žmogaus teisių padėtis Rusijoje, įskaitant Šiaurės Kaukazo tautas? Viešumoje tvyro pernelyg daug neaiškumų, kad tikėtume jų savaiminiu išsisklaidymu. Norisi tikėti, kad Lietuva gebės atskirti terorizmą nuo tautos. Ne visi pasaulio musulmonai yra islamo fundamentalistai. Ne visi čečėnai yra teroristai.
Sovietinės teisės tradicijos šalyje pats įtarimas jau reiškia nuosprendį. Užtenka žiniasklaidos paviršiuje pademonstruoti personažą su antrankiais, ir viskas aišku. Kaip yra iš tiesų – mažai kam rūpės. Jei galimas ryšys su čečėnais tampa viešąja nuodėme Europos Sąjungos šalyje, tai gal ne už kalnų laikai, kai pasivaikščiojimas Džocharo Dudajevo aikštėje ims reikšti tarnybines užduotis mūsų slaptoms tarnyboms? Tada galėsime palyginti, kuo mūsų TV žinios skiriasi nuo Piervyj Baltyjskyj.
____________________
Egidijus Aleksandravičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. sausio mėn. numeryje.
