Jau trys savaitės, kai Gestų kalbos vertėjų centre
praktiką atlieka trys Vilniaus kolegijos studentės: rokiškietė Jurgita
Medelskaitė bei ukmergiškės Rasa Pikčiūnaitė ir Silvija Krivickaitė. Birželį
merginos tikisi tapti vienomis pirmųjų šalyje diplomuotomis gestų kalbos
vertėjomis. Šiais metais pirmojoje Vilniaus kolegijos tokių specialistų laidoje
panevėžiečių, deja, nėra, todėl centro direktorė Sandra Kemeraitienė tikisi, kad
studentėms patiks Panevėžys ir jos pasiliks čia dirbti.
Praktikantės prisipažino, kad gestų kalbos vertėjo profesiją pasirinko trokšdamos išbandyti visiškai naują sritį. Nors studijos, jų teigimu, sunkesnės nei užsienio kalbos, tačiau gestų kalba atvėrė merginoms duris į neprigirdinčiųjų pasaulį, kuriame ne vien spengianti tyla, bet ir skamba muzika, dainos.
Dauguma vertėjų – merginos
Trijulė juokavo, kad klausimas, kodėl jos pasirinko tokią specialybę – neišvengiamas ir užduodamas beveik kiekvieno naujo pažįstamo. Nė viena iš tuojau diplomuotomis gestų kalbos vertėjomis tapsiančių merginų su neprigirdinčiaisiais iki studijų nebuvo net bendravusios, todėl toks apsisprendimas daugumai pasirodė keistokas. Pasak merginų, tik vienas jų grupės studentas iš 24-ių turi neprigirdintį artimą žmogų. Visiems kitiems gestų kalba buvo visiškai nepažįstama. Tiesa, šią specialybę pelnytai galima vadinti moteriška – grupėje mokosi tik vienas vaikinas.
J.Medelskaitė šmaikštavo, kad savo profesiją “nusitarė”. “Žiūrėdama per televiziją, kaip į gestų kalbą verčiamos žinios, stebėdavausi ir grožėdavausi plastiškais ir grakščiais vertėjo rankų judesiais. Sakydavau: aš taip niekada neišmoksiu”, – pasakojo rokiškietė Jurgita. Gestų kalbos vertėjo specialybė tuomet nebuvo populiarinama, todėl apie ją merginos sužinojo tik nuvykusios paduoti dokumentų į Vilniaus kolegiją. “Visiškai naujas dalykas, todėl atrodė labai įdomu”, – bene svarbiausią pasirinkimo priežastį atskleidė draugės.
Dirba ne tik rankomis
Vertėjos neslėpė: kad pasirinko nelengvą specialybę, įsitikino pirmomis studijų dienomis. Jau po mėnesio pirmakursiai buvo išsiųsti atlikti praktikos temokėdami svarbiausius gestus. Sunkiausios, bet ir linksmiausios, anot jų, būdavo negirdinčio dėstytojo paskaitos: niekada gestų kalba nebendravę studentai privalėjo suprasti, kas jiems sakoma. Išradingas dėstytojas stengdavosi kuo vaizdingiau būsimiems vertėjams pavaizduoti savo mintis ir pasitelkdavo net aktorinius sugebėjimus. Iš pradžių, anot merginų, per paskaitas įskausdavo ne tik rankos. Ypač pavargdavo akys: studentams buvo būtina sugebėti neatitraukti dėmesio, nes praleidus vieną gestą sakinio prasmė gali tapti visiškai nebeaiški. Be to, pasak merginų, tokios studijos pareikalauja ir labai geros atminties: ne taip paprasta įsiminti ir kalbant mikliai demonstruoti gestus. Jurgita, Silvija ir Rasa vieningai patvirtina, kad lengviau išmokti užsienio nei gestų kalbą. Čia privaloma sugebėti dirbti ne tik rankomis. Neprigirdintieji sakinio prasmę suvokia stebėdami kalbančiojo mimiką, ypač antakius, kūno judesius bei artikuliaciją. “Mimiką ir buvo sunkiausia išmokti”, – prisipažino merginos.
Gestų kalbos vertėjo specialybės žinių merginos sėmėsi trejus metus, tačiau, pasak jų, nors birželį jau turėtų pasiekti tikslą – diplomą, tačiau šiam mokslui ribų dar nematyti. “Šios profesijos reikia mokytis visą gyvenimą. Gestų kalba, panašiai kaip ir šnekamoji, kinta”, – patikino Silvija. Jos teigimu, šiek tiek skiriasi net vyresniųjų ir jaunimo kalba. Tačiau neprigirdintieji, anot vertėjų, visame pasaulyje susikalba, nors gestai ne tokie patys. Jurgita, rašydama kursinį darbą, lygino Europos šalių gestų kalbos abėcėles – daktilį: šiek tiek kitu kampu pakreipta ranka jau įgyja kitą reikšmę. J.Medelskaitės teigimu, gestų mokslo srityje kol kas labai trūksta, todėl sunkiems moksliniams terminams prireikia atskirų gestų, reiškiančių raides. Merginos šypsojosi: pirmame kurse joms aiškinta tiesa, kad gestų kalboje nėra keiksmažodžių, vis dėlto yra melas.
Šoka ir dainuoja
Pasak vertėjų, išmokus rankų kalbą joms atsivėrė daug platesnis pasaulis. Tačiau jos neslėpė pastebėjusios, kad turintieji klausos negalią su girdinčiaisiais bičiuliaujasi labai atsargiai. Jurgita prisiminė, kad ne kartą gatvėje gestu pasisveikinusi su neprigirdinčiaisiais sulaukė ne malonios šypsenos, o atsargaus žvilgsnio. Tačiau su neprigirdinčiaisiais pažintį užmegzti daug lengviau nei su sveikaisiais: įsitikinę, kad žmogus iš tiesų moka gestų kalbą ir nenusiteikęs nemaloniems juokams, jie šiltai priima naująjį pažįstamą. Rasa prisiminė savo nuostabą, kai pirmą kartą susitikusi su negirdinčia mergina buvo draugiškai apkabinta. To iš pirmą kartą sutiktojo girdinčiųjų pasaulyje sulaukti reta.
Pasak vertėjų, neprigirdintieji ne tik labai šiltai bendrauja, bet ir moka nuoširdžiai linksmintis. Merginos prisipažino buvusios sužavėtos pamačiusios juos dainuojančius. “Kokie plastiški, lengvi rankų judesiai – neįmanoma nusakyti. Daina tarsi plaukte išplaukia”, – stebėjosi Silvija. Neprigirdintieji taip pat mėgsta šokti. Muzikos negirdėdami, tačiau labai jautriai jausdami per medines grindis garso skleidžiamą vibraciją jie sugeba nesuklysdami ir neiškrypdami nuo takto atlikti net ir sudėtingas šokio figūras. “Jie labai gabūs ir talentingi daugelyje sričių. O kaip anekdotus pasakoja! Vaidyba ir mimikos nepaprastai juokingos!” – žavėjosi merginos.
Aplinkinius stebina
Vertėjos neslėpė, kad išmokusios gestų kalbą nevengia pačios “pašiurpinti” žmones. Kažkada tik stebėdavusios gatvėje gestikuliuojančius neprigirdinčiuosius ir sukdavusios galvą, ką jie kalba, dabar jos ir pačios su draugų kompanija apsimeta tokios esančios. “Į mus žiūrėdami žmonės mano, kad negirdime, ir kaip nustemba, kai staiga sučirškus mobiliajam atsiliepiame. Arba pagestikuliavę prabylame”, – pasakojo Jurgita. Merginos teigė profesine liga susirgusios jau pirmame kurse: net pačios nepajunta, kaip kalbėdamos ima gestikuliuoti ir rodyti mimikas. Tačiau nesuprantantiesiems gestų kalbos, bet turintiesiems įprotį mojuoti rankomis vertėjos patarė būti atsargesniems – neprigirdintieji tuojau atkreipia dėmesį, ar tik šiaip gestikuliuojama, ar bandoma su jais bendrauti.
Per tris praktikos savaites Panevėžyje studentėms dažniausiai tekdavo vertėjauti “Sodroje”. Ne kartą neprigirdintieji vertėjų paslaugų prašė eidami pas gydytojus ar į banką. Jurgita netgi palydėjo klientę į mezginių parduotuvę – moteriškė pageidavo užsisakyti megztą apykaklę. Merginos jau lankėsi ir teismo posėdyje, tačiau kol kas tik stebėjo vertėjos darbą, pačios dar nesiėmė tokios atsakomybės. Trijulė tikisi, kad Panevėžio gestų kalbos vertėjų centras taps ir jų darboviete. “Jei būtų galimybė, labai norėtume čia pasilikti. Panevėžys, iki čia atvykstant girdėtas tik kaip lietuviška Čikaga, pasirodė ramus ir gražus miestas. O ir centre nuo pirmos dienos buvome priimtos labai šiltai”, – džiaugėsi studentės.
Paslaugų daugės
Dabar Neprigirdinčiųjų centre darbuojasi septynios vertėjos, teikiančios paslaugas 700 apskrities neprigirdinčiųjų. Direktorė S.Kemeraitienė prisipažino galvojanti, jog praktikantės, kurios pirmosios Panevėžyje po kelių mėnesių taps diplomuotomis gestų kalbos vertėjomis, pasiliks dirbti mūsų mieste. “Neprigirdintiesiems prireikia pagalbos tokiose srityse, kurių mes net nepastebime. Šie žmonės visuomenėje jaučiasi daug drąsiau, kai šalia jų yra žmogus, galintis padėti bendrauti”, – pažymėjo S.Kemeraitienė.
Vertėjų paslaugos centre teikiamos nemokamai – net ir simbolinis mokestis klientams būtų didelis, nes neprigirdintiesiems vertėjų prireikia ne kartą per mėnesį. Ateityje, anot direktorės, planuojama bendradarbiauti ir su miesto televizijomis, kad bent informacinės laidos neprigirdintiesiems taptų prieinamos. Kaip teigė S.Kemeraitienė, gali būti, jog jau kitais mokslo metais vertėjos padės mokytis neprigirdintiesiems pasirinktos specialybės. Tokiu atveju centro darbuotojos klientui vertėjautų paskaitose.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Gestų kalbos vertėjos pasiruošusios neprigirdintiesiems padėti įvairiose srityse.
