Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykloje antrą mėnesį viešintis Miroslavas Gavelčikas – Lietuvoje pirmasis savanoris iš Čekijos. Pedagoginį išsilavinimą įgijęs padirbėti savo šalyje jis kol kas neturėjo laiko – besidomintis kurčiųjų gyvenimu vaikinas jau aplankė 27-ias pasaulio šalis. Jo svajonė – paviešėti Kuboje, tačiau šį troškimą Miroslavas palieka vėlesniam laikui. Dabar vaikino tikslas – kitais metais įstoti į universitetą studijuoti filmavimo meno.
Fejerverkai nenustebins
M.Gavelčikas Lietuvoje leidžia paskutinį mėnesį. Projektas, pagal kurį jis atvyko į Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, baigiasi gruodžio 20-ąją. Jaunuolis turi ir bilietą atgal į Čekiją. Tačiau Miroslavas suka galvą, kaip pratęsti viešnagę – labai norėtų Lietuvoje sutikti Naujuosius metus.
Vaikinas metų virsmą kartą jau šventė ne savo šalyje – 2001-uosius jis sutiko Berlyne. Tačiau naujametė Vokietijos sostinė ypatingo įspūdžio nepadarė – vokiečiai linksminosi panašiai kaip ir čekai.
Tiesa, nustebinti M.Gavelčiko naujamečiais fejerverkais būtų sunku. Vaikino gimtajame Brno mieste kasmet gegužę vyksta jų festivaliai – visą savaitę kas antrą vakarą padangę nušviečia įspūdingi įvairių šalių fejerverkai, primenantys, kad būtent šiame mieste prieš 700 metų pirmąkart buvo paleistos spalvotos ugnys.
Miroslavo aistra – kelionės. Jis jau aplankė 27 pasaulio šalis. „Ieškau pigiausių būdų pamatyti pasaulį: dalyvauju projektuose, keliauju autostopu, kartą lėktuvu skridau“, – pasakojo savanoris. Klausos negalią turintis vaikinas tvirtina kalbos problemų išvengiantis – vairuotojams tiesiog parodo žemėlapį. Lengviausia, anot jo, kurtiesiems keliauti po Ispaniją – dauguma jos gyventojų, netgi neturinčių klausos problemų, supranta gestų kalbą. „Ispanai labai komunikabilūs“, – šypsosi M.Gavelčikas.
Užsieniečiai retai atspėja tamsiaplaukio, rudaakio vaikino tautybę: Rumunijoje jį palaikė rumunu, Švedijoje – amerikiečiu, Miroslavą pamilę Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos auklėtiniai taip pat purtydami galvą pareiškė: tu nepanašus į čeką, labiau – į romą.
Pedagogiką keičia į filmavimą
Pabuvęs Lietuvoje Miroslavas ketina patraukti į Ukrainą, po jos – į Vladivostoką, vėliau – Maskvą. Tačiau didžiausia jo svajonė – nuvykti į Kubą. „Įdomu pamatyti, kaip gyvena žmonės esant komunistei sistemai“, – paaiškino savo norą vaikinas.
Aplankytąsias šalis keliautojui primena iš jų parsivežtų pašto ženklų kolekcija. Miroslavas juokauja: kai turės daug pinigų – apkeliaus visą pasaulį, o svajoti galima daug – tai nieko nekainuoja.
Galimybę užsidirbti kelionėms vaikinas sieja su kita savo svajone – filmavimu. Vasarį savo šalyje baigęs aukštesniąją mokyklą ir įgijęs pedagogikos ir režisūros specialybes jaunuolis neatsisako dar vieno savo tikslo – tapti profesionaliu operatoriumi. Šiais metais įstoti į universitetą studijuoti filmavimo meno jaunuoliui nepasisekė – iš 200 stojusiųjų priimti tik 5. M.Gavelčikas tarp pretendentų į studentus buvo vienintelis kurčiasis. „Pedagogo specialybė Čekijoje neperspektyvi – mažėja vaikų, mažėja ir mokyklų. O kurdamas filmus visada darbą rasiu“, – mano pašnekovas.
Pedagogiką vaikinas pasirinko paskatintas mokytojos specialybę įgijusios sesers. Tačiau ir ji darbą mokykloje iškeitė į slaugės pareigas Londone.
Filmavimo kamera – nuolatinė M.Gavelčiko palydovė. Vaikino filmuotą medžiagą rodo nacionalinė Čekijos televizija. Be kurčiųjų gyvenimo vaizdų, jis kuria filmus apie tramvajus. Būtent jų Miroslavas labiausiai pasigedo Lietuvoje, todėl teko vykti tramvajų ieškoti į kaimyninę Latviją.
Vis dėlto kai kas vaikiną sudomino ir mūsų šalyje – į jo kadrus pateko Kauno funikulierius. Pasiteiravus, kodėl taip traukia tramvajai, Miroslavas tik gūžteli pečiais. „Jie – viena ekologiškiausių transporto priemonių“, – paaiškina savo pomėgį.
Ribotas kultūrinis gyvenimas
Miroslavo šeimoje vienintelė sesuo neturi klausos negalios. Kurtieji buvo netgi trys kartos iš tėčio pusės. Porą mėnesių praleidusį mūsų šalyje vaikiną stebina, kad Lietuvoje kurtieji ir neprigirdintieji atskirti nuo kultūrinio gyvenimo.
Čekijoje yra 10 tūkstančių gyventojų, turinčių klausos negalią, ir net 80 procentų televizijos rodomų filmų titruojami. „Jūsų žmonės nežiūri filmų?“ – buvo keista jaunuoliui. Tačiau informacijos, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, vis dėlto daugiau gauna 5000 kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų lietuvių – Čekijoje kasdien, išskyrus savaitgaliais, transliuojama tik 5 minučių žinių santrauka gestų kalba, o Lietuvos nacionalinė televizija kasdien verčia vakaro žinias.
Iki atvykstant į Lietuvą Miroslavui ji buvo terra incognito. Jis – pirmasis Čekijos savanoris, praskynęs kelius į mūsų šalį. Anot vaikino, suinteresuoti iš užsieniečių semtis patirties čekai Lietuvą laiko lygiaverte šalimi, todėl nemato būtinybės į ją siųsti savanorių.
Girtų daugiau nei Čekijoje
M.Gavelčikas buvo maloniai nustebintas, kai dar rugpjūtį atvykęs apsižiūrėti į Panevėžį pamatė gestų kalba bendraujančius mokinius. Jie netgi laisvai vartoja ne tik lietuviškus, bet ir tarptautinius gestus.
„Važiuodamas į Lietuvą labiausiai bijojau, kad nesusikalbėsiu. Čekijoje dar labai daug turinčiųjų klausos negalią bendrauja oraline kalba – skaito iš lūpų. Galvojau, kad ir Lietuvoje mažai bus mokančiųjų gestų kalbą“, – prisipažino Miroslavas.
Vaikinas išduoda, kad Lietuvoje ir dar kai kas jį nustebino. Savanoris mūsų gatvėse pastebėjęs gerokai daugiau girtų žmonių nei Čekijoje. „Jūs turbūt daugiau išgeriate alkoholio. Tik šito gal nerašykite“, – šypsosi pašnekovas.
Panevėžyje Miroslavas neišvengė ir tradicinių lietuviškų patiekalų – sočiųjų cepelinų. „Labai skanu“, – čekas įvertino Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos valgyklos virėjų darbą. Mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė neslėpė, kad jai ypač knietėjo pažiūrėti, kaip Miroslavas valgys tuos cepelinus. „Prieš jį pas mus viešėjusiam savanoriui iš Jordanijos cepelinai buvo kažkas labai jau neįprasto: perpjovė per pusę ir pradėjo žvalgytis į pietaujančiuosius. Miroslavas, kaip europietis, suvalgė visai įprastai“, – pasakojo direktorė. Savanorio nenustebino ir vaišingų lietuvių pasiūlytasis bulvių plokštainis – tokį kepa ir čekai. Nacionaliniu savo patiekalu – troškintomis daržovėmis su kiauliena ir užpilu – pavaišinti mokyklos bendruomenės vaikinas dar neturėjo galimybės.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Dvidešimt septynias šalis aplankiusio
Miroslavo svajonė – nuvykti į vis dar komunistinio režimo neatsikračiusią Kubą.
