Panevėžietis Stasys Skrebys jau skaičiuoja dešimtmetį nuo to laiko, kai „užsikrėtė“ noru tapti Lietuvos jūrų skautu. Dvigubai daugiau metų jis yra atidavęs kūno kultūros mokytojo darbui 9 vidurinėje mokykloje. Vaikams S.Skrebys paskyręs net 36-erius savo gyvenimo metus.
Ne „popieriniai“
nariai
55-erių metų vyriškis prisipažįsta kartais save pagaunantis galvojant, jog galbūt yra kvaila taip fanatiškai ir altruistiškai aukoti laisvalaikį svetimiems vaikams, tačiau kitos išeities nemato.
„Kas gi dirbs su nepilnamečiais, kai jų dauguma dabar – tikrai sunkūs vaikai? Matau, kaip mano jūrų skautai su nekantrumu laukia užsiėmimų, todėl negaliu jų nuvilti. Esu apsisprendęs skautiškos veiklos nemesti. Kaip ir fotografavimo. Geras fotografas ir miegoti turi su fotoaparatu, o kartą tapęs skautu, tiesiog susergi „skautizmu“.
Ko vaikų neišmoko šeima, to stengiamės juos išmokyti mes, jūrų skautai. Padedame jiems formuoti paprasčiausius įgūdžius: išmokome gaminti valgį, naudotis įrankiais – peiliu, kirviu, pjūklu, mokome plaukti, buriuoti, irkluoti. Tik trūkstant skautų vadovų, fiziškai nepajėgus vienas su visais užsiimti“, – tvirtina S.Skrebys.
Panevėžietis vadovauja Lietuvos skautijos Panevėžio jūrų skautų tuntui „Vėtra“. Jis turi teisę dirbti vaikų turizmo renginių vadovu ir yra įgijęs antros eilės jachtos vairininko jūrinį laipsnį. Pašnekovas džiaugiasi savo tunte turįs 46 tikrus, ne „popierinius“ jūrų skautus, kuriuos yra įtraukęs į Lietuvos skautų judėjimą.
Ponas Stasys teigia esantis griežtas vadovas, kurio vadovaujamoje komandoje privalo būti tvarka. Į jūrų skautus pedagogas priima tik atsakingai atrinktus moksleivius: norintysis tapti jūrų skautu, jam užpildžius anketą ir sumokėjus metinį 20 litų mokestį, mažiausiai pusmetį yra stebimas, kol vadovas supranta, ar vaikas tikrai vertas skauto priesakų ir įžodžio, prasidedančio žodžiais: „Brangindamas savo garbę pasižadu…“
Traukė naujos galimybės
Anot pašnekovo, jam rūpi ne kiekybė, bet kokybė. Ir jei iš tunto skautų bent 2–3 žmonės ir ateityje lieka tikrais skautais, jis tuo labai patenkintas. Apskritai S.Skrebys įsitikinęs: jeigu visi gyventų vadovaudamiesi jūrų skautų priesakais kaip dešimčia Dievo įsakymų, nebūtų Lietuvoje nei pykčio, nei pavydo.
Paklausus, kas paskatino įsijungti į skautijos judėjimą, mokytojas prisimena vyriausiojo skautininko Felikso Šakalio viešnagę Panevėžyje 1998 m. Tuomet mūsų mieste nė neegzistavo jūrų skautai, tad pasiūlymas vykti į kursus ir tapti jaunųjų skautų vadovu, panevėžiečio tvirtinimu, suintrigavo. Buvusį nepilnamečių reikalų inspekcijos viršininką, o paskui kūno kultūros mokytoją labiausiai traukė galimybė išbandyti naują vaikų auklėjimo metodą.
S.Skrebys pabrėžia, kad jūrų skautai vadovaujasi tomis pačiomis idėjomis kaip ir sausumos skautai, tik pirmieji dar moko vaikus plaukti, buriuoti bei irkluoti. Pagal atskiras amžiaus grupes vaikai turi įvykdyti daug užduočių, kad pasiektų vis aukštesnį patyrimo laipsnį. Būtent tos užduotys, tuntininko teigimu, ir atbaido kai kuriuos vaikus nuo dalyvavimo skautų judėjime: šiuolaikinis jaunimas tingi pasimokyti, daugumai geriau sėdėti prie kompiuterio, nei išmokti ko nors naudingo.
Trys laivai – tuntas
„Vėtros“ vadovas apgailestauja, kad lietuviškas požiūris į vaikų auklėjimą yra atsilikęs bent 20–30 metų nuo, pavyzdžiui, daniškojo, kur skautai yra didžiai gerbiami. Pas mus, kai tenka prašyti pinigų projektams, jų paprastai skiriama tik tiek, kad užtenka tik skautų maitinimuisi. Apie daugiaviečių palapinių ar valties, baidarės įsigijimą nėra ko ir galvoti. O ir skautų vadovais žmonės nenori būti, nes už tai beveik niekas nemoka. Kita vertus, kaip tvirtina ponas Stasys, kur prasideda pinigai, ten baigiasi skautavimas.
Be kita ko, S.Skrebį stebina kai kurių mokyklų vadovų „supratimas“ apie vadovavimą jūrų skautams: veikla įforminama kaip užklasinės veiklos būrelis, kuriam paskiriamas vadovauti visiškai tam neparengtas žmogus, dažniausiai tikybos mokytojas.
Pasak pašnekovo, neretai toks vadovas nei kaklaraiščio surišti nemoka, nei virvės mazgo. Nieko nežinantiesiems apie jūrų skautų veiklą pedagogas papasakoja, kuo ta veikla ypatinga. Anot jo, jūrų skautų veikloje vyksta grupinis darbas. 4–8 skautai sudaro valtį, o dvi valtys – laivą. Kai komandoje yra daugiau kaip 3 laivai, tai jau vadinama tuntu.
Tuntininkas pažymi, jog kiekvienas judėjimo dalyvis turi pareigas. Kas yra paskiriamas valtininku, kas jo padėjėju.
Dar yra laužavedžio, atsakingo už programą prie laužo, fotografo-korespondento, iždininko, ūkio dalies atstovo, virėjo pareigos.
Beje, skautai, kaip pabrėžia panevėžietis, maistą ruošia iš natūralių gamtos gėrybių – grybų, uogų, žolių, sugautos žuvies.
Taiso šeimų klaidas
S.Skrebys su savo jūrų skautais yra pasiekęs nemažai gerų rezultatų: ne kartą dalyvauta Maisto banko akcijoje, įvairiuose jaunimo renginiuose, o 2004 m. vykusioje turistinėje regatoje Nemunu plaustų klasėje iškovota garbinga pirmoji vieta.
Panevėžiečių tuntas „Vėtra“, kaip organizacija, turi ir juridinį statusą. Tuo, be jų, Lietuvoje gali pasigirti gal tik Marijampolės jūrų skautai.
Įgijęs pakankamai skautiškos veiklos patirties ponas Stasys prisipažįsta iš tikrųjų turintis dirbti su vadovais, o ne įsijungiančiais į skautų judėjimą vaikais. Tačiau realybė yra tokia, jog trūkstant vadovų, vaikams tenka vadovauti pačiam.
Į jūrų skautų veiklą drauge su vyru yra įsijungusi ir Bronislava Skrebienė. Žmona, pasak pašnekovo, stovyklaujant ar išvykose labai praverčia ruošiant maistą bei sprendžiant paskirstymo reikalus. Jūrų skaute yra tapusi ir S.Skrebio dukra Vilda. Tik ji po to, kai išvyko studijuoti, o dabar dar ir susilaukė kūdikio, nuo tos veiklos yra atitolusi. Sūnaus į skautų judėjimą kūno kultūros mokytojas sako nesugebėjęs patraukti.
Tunto vadas pažymi, kad prieškarinėje Lietuvoje buvo daug daugiau skautų, nei jų yra dabar. Vien Panevėžyje, anot vyriškio, jų būta arti pusės tūkstančio.
Skautišką judėjimą propaguojantis specialistas konstatuoja liūdną patirtį: dabartiniai vaikai šeimose yra beveik neišmokomi gyvenime reikalingų įgūdžių. Jie nemoka plaukti, irkluoti, nemoka išsigelbėti iš vandens. Klausydamasis informacijos apie žvejų žūtis vandenyje, jūrų skautų vadas daro išvadas: jei žvejai išeitų skautų mokyklą, jie tikrai taip dažnai neskęstų.
Pusė laisvalaikio –
fotografijai
Prieš kurį laiką su nepilnamečiais nusikaltėliais daugiausiai reikalų turėjęs mokytojas tikina, kad darbas kriminalinėje policijoje jį išmokė laisvai bendrauti su žmonėmis. Tai padeda ir dirbant su skautais. Kai ta veikla išvargina, tunto „Vėtra“ vadas perskaito skautų judėjimo pradininko Roberto Baden-Povelio testamento žodžius, įsirašytus užrašų knygelėje, ir nusiramina.
Tie žodžiai skamba paprastai: „… tikras kelias į džiaugsmą yra pradžiuginti kitus žmones. Bandyk palikti šį pasaulį truputėlį geresnį, negu jį radai, nes kai ateis tavo laikas mirti, tu galėsi mirti laimingas ir jaustis, kad negaišai laiko ir viską atlikai geriausiai pagal savo sugebėjimus“. Šie žodžiai suteikia jėgų toliau tęsti pradėtą veiklą.
Panevėžietis atskleidžia dar vieną savo laisvalaikio pomėgį – fotografavimą. Su fotoaparatu pedagogas nesiskiria maždaug nuo 1970 metų, kai kaimo bibliotekėlėje perskaitė knygą „25 fotografijos pamokos“.
Paskui pats viską, kas reikalinga fotografavimui, sako susipirkęs, pabaigęs fotografų mėgėjų kursus ir taip „užsikabinęs“ už šio pomėgio, kad jis jam tapo labai svarbus.
Šiuo metu K.Paltaroko vidurinėje mokykloje eksponuojama S.Skrebio fotografijų paroda, skirta Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko 70-mečiui. Gerai vyskupą pažįstantis fotografas tvirtina JE parodą paskyręs todėl, kad jį žavi J.Kaunecko paprastumas, mokėjimas šiltai bendrauti su žmonėmis.
Kristina Ramanauskaitė
G.Lukoševičiaus nuotr. S.Skrebys į jūrų
skautų judėjimą įsiliejo maždaug prieš dešimtmetį, kai tik šis nepriklausomoje
Lietuvoje atsikūrė.
