Per šešiolika šalies Nepriklausomybės metų tulpėmis pražystanti Kovo 8-oji sunkiai atsikrato sovietinio šleifo. Net ir dėmesio trokštančioms moterims ji vis dar asocijuojasi su „girtų tulpių“ diena. Kol dailiosios lyties atstovės diskutuoja, ką joms galėtų reikšti Tarptautinė moters diena, vyrai tuština gėlių parduotuves, kad kolegėms, žmonoms, netgi dukroms įteiktų moteriškumu ir pavasariu dvelkiantį žiedą.
Šventę uždraustų
Kovo 8-osios alergija krečia poetę Elvyrą Pažemeckaitę. „Nežinau nieko bjauresnio už ją ir Valentino dieną – būtų mano valia, išleisčiau įstatymą, draudžiantį švęsti jas abi“, – poetė kovingai nusiteikusi prieš intymiausius jausmus turinčias užgauti datas. Menininkė apskritai negali pakęsti visuotinių švenčių, neretai peraugančių kone į masinę psichozę. „Pripažįstu tik Jonines ir Kūčias. Visa kita man – didžiausios nesąmonės“, – pabrėžė E.Pažemeckaitė.
Kovo 8-oji, anot poetės, jai niekada neegzistavo. Tarybiniais laikais vietoje pagarbos moterims tą dieną E.Pažemeckaitė teįžvelgė už tulpių dovanojimą gerokai tvirčiau šaknis įleidusią visuotinio gėrimo tradiciją. „Tarybinių laikų butaforija, juodo gėrimo diena, galų gale – girtų tulpių diena“, – apie sovietiniais laikais švęstą Kovo 8-ąją kalbėjo E.Pažemeckaitė. Ir dabar Tarptautinė moters diena poetei nereiškia nieko – nei gėlių, nei kitaip parodyto dėmesio ji nelaukia. Menininkė neslepia: tokia proga gavusi tulpę ji, užuot padėkojusi, įsižeistų ir dar pagalvotų: o ko gi tokį dėmesį staiga parodęs vyriškis iš tiesų nori?
Poetė tvirtino nesuvokianti, kodėl širdį užvaldančius ir individualiai išgyvenamus jausmus bandoma suniveliuoti susiejant juos su konkrečiomis datomis. „Tai, kas akcentuoja mūsų moteriškumą, atsiskleidžia tyliai ir niekam nežinant. Man patinka su datomis nesusietas vyrų dėmesys, kurio nesitikima, specialiai nelaukiama, kai nutvieskia meilė ir žavesys“, – kalbėjo E.Pažemeckaitė.
Vertina laisvę
Poetė tikino mylinti netradicine meile netradicinius vyrus, todėl ji pati Kovo 8-ąją tampa išskirtine – į tądien gatvėje sutiktas žiedais nešinas moteris menininkė, skubanti tuščiomis rankomis, žvelgia su šypsena. „Jos pačios kaltos, kad yra dėkingos vien už tai, jog nusiplūkusios prie puodų kaip atlygio vieną kartą per metus sulaukia tulpių. Man tai būtų labai prasta. Žmogus privalo turėti du dalykus: meilę ir nepriklausomybę. Kodėl talentingi žmonės po du tris kartus skiriasi? Todėl, kad jie suvokia, jog kasdienybė žudo meilę. Tai nereiškia, kad menininkai pasmerkti vienatvei – tiesiog jie pasirenka laisvę“, – įsitikinusi E.Pažemeckaitė. Gyvenimą, nesusaistytą visuomenės nustatytais saitais, deklaruojanti poetė tikino turinti žmogų, kuriam galinti bet kuriuo paros metu paskambinti vien tik tam, kad į telefono ragelį ištartų magiškąjį „myliu“. „Jis lygiai toks pat nepriklausomas, kaip ir aš, todėl man tulpių šiandien nedovanos. Mylimuosius privalo skirti atstumas, nes meilė – tai sielos virpesiai, nesuderinami su kasdieniniu bulvių skutimu mylimojo akivaizdoje“, – teigė E.Pažemeckatė. Dabar ypač pabrėžiamas moteriškumas poetei tiesiog neįdomus – jai priimtina lygiavertė partnerystė. „Noriu, kad šalia manęs būtų fanatiškai kūrybingas partneris vyras, ne prastesnis už mane“, – tvirtino išskirtinio dėmesio vien todėl, kad ji yra moteris, nereikalaujanti menininkė.
Plačiau skaitykite kovo 8 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. J.Nevardauskienė nė neabejodama prisijungtų prie iniciatyvinės grupės, kuri kovotų už tai, kad greta Tarptautinės moterų dienos būtų įvesta ir Vyrų šventė.
