Patrauklus, kitus įkvepiantis, nepastebėtas neliekantis žmogus įvardijamas kaip charizmatiškas. Galbūt nebūtų įžūlu išplėsti sąvokos ribas ir charizmatišku pavadinti pastatą? Juk Gedimino prospekte 22-uoju numeriu pažymėtas namas, įamžintas tokių asmenybių kaip Jono Basanavičiaus ar Mikalojaus Konstantino Čiurlionio biografijose, veikiausiai nepelnė šios šlovės tiesiog šiaip sau. Viktorija Vitkauskaitė atverčia tris apie 1900-uosius iškilusio statinio istorijos puslapius, kurie įkūnijo vis kitokius jo amplua: erdvių namų, garsios kavinės ir Vilniaus mažojo teatro.
SUNKŪS LAIMINGI METAI. Aukštos dvivėrės durys prie įėjimo į dabartinę Vilniaus mažojo teatro salę slepia pašaliniams neprieinamas pagalbines patalpas. Šiandien sunku patikėti, kad būtent šioje vietoje maždaug prieš septynis dešimtmečius būta buto, kuriame gyveno Monika Mironaitė ir Juozas Baltušis.
Legendinė Lietuvos aktorė ir garsus rašytojas kartu praleido daugiau kaip keturis dešimtmečius – iki pat J. Baltušio mirties 1991 m. Čia, dabartinio teatro patalpose, buvo jų bendro gyvenimo pradžia. Nuo 1935-ųjų pastate veikė Vilniaus radiofonas, o jo pirmininku po karo paskirtas J. Baltušis. Jis apsistojo tame pačiame name esančiame tarnybiniame bute, į kurį maždaug 1946 m. su dukra Dagne Jakševičiūte atsikraustė M. Mironaitė. Erdviame būste apsigyveno keturiese: abu sutuoktiniai, M. Mironaitės duktė bei J. Baltušio dukra Rita Baltušytė.
Aktorę D. Jakševičiūtę su šiais namais sieja fragmentiški, tačiau nepaprastai ryškūs pirmieji vaikystės prisiminimai. Penkių kambarių butą galėjai visą apeiti ratu. Vienas nedidelis kambarys buvo skirtas svečiams. Kartais jame apsistodavo giminaičiai, kuriam laikui – aktoriai, kiti pažįstami. D. Jakševičiūtė mena ir valgomąjį su dideliu ovaliu stalu, nejaukų kvadrato formos savo ir R. Baltušytės kambarį, pailgą tėvų miegamąjį ir salę, kuri taip pat priklausė tarnybiniam butui. Čia vykdavo pokyliai su šokiais, o šiokiomis dienomis patalpa būdavo uždaryta. Užvertas salės duris iš koridoriaus pusės slėpė sunki klostuota užuolaida. Kartą ji tapo D. Jakševičiūtės prieglobsčiu, leidusiu pasislėpti nuo vaikiškos baimės. „Kurį laiką mūsų namuose gyveno rašytojas Aleksas Baltrūnas. Sykį auklė mane paliko namie visai vieną. Išgirdau į namus grįžtantį Baltrūną ir taip išsigandau, kad palindau po užuolaida ir pasislėpiau. Ištupėjau ten visą laiką, kol pagaliau parėjo auklė, ir tik tada išlindau“, – prisimena D. Jakševičiūtė, kuriai tuomet buvo maždaug 4–5 metai.
Gyvenimas šalia radiofono studijos įsiminė daugybės muzikos renginių fragmentais, kuriuos nori nenori tekdavo išgirsti kaimynams. Tuo metu radiofono studija iš dalies buvo perėmusi ir Filharmonijos bei Operos teatro funkcijas. Todėl didžiojoje koncertų studijoje nuolat vyko simfoninės muzikos koncertai, dainuodavo garsūs to meto atlikėjai, o šalia veikė dar trys studijos: muzikinė, pranešėjų bei literatūros ir vaidinimų. Populiarumo sulaukė aktyviai rengta programa vaikams, kuriai vadovavo rašytojo Kazio Binkio žmona Sofija Binkienė. Įrašant jauniausiai auditorijai skirtas laidas teko dalyvauti ir dar visai mažai D. Jakševičiūtei. „Kartais tėvai, užuot vedę vaikus į darželį, juos palikdavo radiofono studijoje. Tekdavo padainuoti gyvai kokią dainelę. Bet geriausiai iš tų laikų įsiminiau spektaklį apie tris paršiukus ir vilką. Kadangi nebuvo jokių instrumentų fonui sukurti, vilką vaidinantis diktorius pats vaizdavo audrą, vėją, lietų. Man tai padarė didžiulį įspūdį“, – pasakoja aktorė.
Pernelyg didelės pereinamos erdvės tapo viena priežasčių, kodėl J. Baltušis prašėsi su šeima perkeliamas į patogesnius namus, – kaip ir tuomet visokių prašalaičių nuolat lankomas vidinis kiemas. Namo kaimynai, kiemo žaidimai su vaikais nepaliko ryškesnės žymės D. Jakševičiūtės atmintyje, išskyrus vieną berniuką. Jį, kaip ir dar keletą kiemo vaikų, viliojo aktorės ir rašytojo namuose laikoma pašto ženklų kolekcija. Šią surinko velionis M. Mironaitės vyras, D. Jakševičiūtės tėvas aktorius Algirdas Jakševičius. „Tų ženklų kolekcijoje buvo keli šimtai ar net tūkstančiai. Berniukas, kuris man labai patiko, šaukdavo mane kieme vardu, o aš išlįsdavau pro langą ir mesdavau jam pašto ženklą. Taip išdalijau beveik visą kolekciją“, – šypteli D. Jakševičiūtė ir prisimena, kad apie pirmosios meilės šešėliu pridengtą išdaigą sužinojusi M. Mironaitė pyktelėjo, barėsi, tačiau dukters nenubaudė.
Ankstyvieji vaikystės metai erdviame būste pačiame miesto centre, aplink sklandanti kultūrinio gyvenimo dvasia gali nupiešti kur kas labiau rožinę praeities viziją, nei būta iš tikrųjų. Teatro primadonos dukra pabrėžia: vis dėlto tai buvo pirmieji pokario metai. Apgriautas miestas, sparčiai plintančios ligos – vos kelerių metukų Dagnę taip pat pačiupo tuo metu išplitusi tuberkuliozė. Net 40 dienų praleidus ligoninėje išsikapstyti padėjo tik penicilinas, būtent tuo metu pirmą kartą pradėtas naudoti gydyti. Be to, trūko net elementariausių dalykų – kad ir avalynės. Kartą apsiavusios klumpaites mediniais padais, nes tokias tepavyko gauti, D. Jakševičiūtė ir R. Baltušytė iš namų tekinos nukūrė į teatrą, kur repetavo M. Mironaitė. Išgirdęs medpadžių triukšmą teatro balkone, režisierius Borisas Dauguvietis sušuko: „Kieno čia vaikai ir iš kur tokia betvarkė?“ M. Mironaitė iškart sumojo, kieno tos triukšmaujančios mergaitės, atbėgo, išsivedė jas iš teatro, liepė sėstis lauke ant suoliuko ir laukti repeticijos pabaigos.
Šiuose namuose J. Baltušio ir M. Mironaitės šeima gyveno neilgai – daugiausia pusantrų metų. Jų prašymas perkelti į kitą būstą buvo išgirstas, ir menininkams teko kraustytis į Užupį. Po daugelio metų, Gedimino prospekte jau ėmus veikti Vilniaus mažajam teatrui, D. Jakševičiūtė vaikščiojo po jo erdves ieškodama savo vaikystės namų pėdsakų. Nors pastato struktūra buvo smarkiai pakeista, aktorei pavyko ją iškoduoti ir vėl išvysti senųjų namų linijas: „Man atrodo, kad dabartinės scenos vietoje veikė radiofono studija. O aukščiausiai įrengtos žiūrovų kėdės yra ten, kur buvo mūsų namų salės ir tėvų miegamojo dalis.“
SALDU IR ŽALIA. Vilniaus pirklys Kazimieras Štralis dar XIX a. viduryje šiame mieste atidarė kavinę „Baltasis štralis“. Ji veikė Pilies gatvėje, dabartiniuose Signatarų namuose. Kiek vėliau smaližiautojus ėmė traukti dar dvi to paties savininko cukrainės – „Raudonasis štralis“ (ties Gedimino prospekto ir Totorių gatvės sankryža) bei „Žaliasis štralis“, įrengtas vienoje iš 22-uoju ir 24-uoju numeriais Gedimino prospekte pažymėto pastato erdvių. Pavadinimas paslapties nepalieka – šios cukrainės sienos buvo žalios spalvos. Skanūs pyragaičiai priviliodavo daugybę jaunųjų smaližių, tarp jų – ir architektą Algimantą Nasvytį.
Nors broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai prie Vilniaus mažojo teatro projekto rankos nepridėjo, jie kūrė arba rekonstravo ne vieną šio pastato kaimyną: nuo Nacionalinio dramos teatro iki restorano „Neringa“, kuriame ir susitinkame su A. Nasvyčiu. Padavėjoms pakanka pasakyti būsimo pašnekovo pavardę, ir esu iškart palydima prie staliuko, prie kurio kone kasdien pietauja architektas. „Man nereikia žiūrėti į meniu“, – šypteli sutartu laiku pasirodęs A. Nasvytis ir kiek vėliau prisipažįsta, kad „Žaliojo štralio“ valgiaraštį prisimena gerokai prasčiau. „Mes su šeima dažniau eidavome į „Raudonąjį štralį“. Bet ir į žaliąjį užsukdavome – čia pardavinėjo labai skanius pyragaičius“, – pasakoja pašnekovas. Jo teigimu, po šiuolaikinės apdailos sluoksniais dabartinėse avalynės parduotuvės patalpose kai kur dar būtų galima aptikti žaliuosius cukrainės sienų fragmentus: „Žalios keraminės plytelės atrodė prašmatniai. Dar prisimenu kokybišką gipso dekorą, bet viskas buvo moderno dvasia.“
Berniukas, kuris man labai patiko, šaukdavo mane kieme vardu, o aš išlįsdavau pro langą ir mesdavau jam pašto ženklą. Taip išdalijau beveik visą kolekciją.
Į cukrainės kaimynystėje esantį radiofoną A. Nasvytis nuolat atbėgdavo iš netoli esančios mokyklos. Kai 1939–1940 m. žiemą Nasvyčių šeima atsikraustė į Vilnių, jam buvo vienuolika metų. Jis ėmė lankyti mokyklą, kuri veikė vilniečių iki šiol „Vaikų pasauliu“ vadinamame pastate. Moksleiviai greitai įvertino architektūrinius pranašumus ir per pertraukas iš klasės į klasę pereidavo pastato išore – ketvirtame aukšte įrengtu plačiu, bet nuožulniu karnizu. Tiesa, tokius nuotykius greitai nutraukė žygiuojančius mokinukus pastebėjęs ir direktorių informavęs policininkas. Iš mokyklos vaikai per pertraukas avėdami šlepetėmis atlėkdavo į radiofoną. „Kam autis batus, jei arti? – juokiasi architektas ir priduria: – Radiofone tuo metu buvo stipri vaikų programa. Mes, moksleiviai, nuolat rengėme radijo laidas: vaidinome, dainavome, kūrėme spektaklius.“
Jau suaugęs A. Nasvytis į garsųjį pastatą užsukdavo nešinas pietų talonais. Čia veikė ministrų tarybos tarnautojams skirta valgykla „Šešupė“, todėl joje būdavo galima gauti prašmatnių, bet kuriam sovietiniam piliečiui toli gražu neprieinamų patiekalų. Pašnekovas staiga susimąsto, kaip tarp tų „išrinktųjų“ pateko pats: „Prisiminiau – mes sportavome ir už tai gaudavome maitinimo talonus“, – šypteli architektas. Vis dėlto nei ypatingo meniu detalės, nei joks išskirtinesnis „Šešupės“ bruožas jo atminty neišliko. „Šalia veikė tikras „Vilniaus“ viešbučio restoranas, bohema būrėsi „Literatų kavinėje“, vėliau įkūrėme „Neringą“, kur taip pat susibūrė sava publika. „Šešupė“, kiek pamenu, buvo tiesiog valgykla, nors joje ir geriau maitino“, – sako A. Nasvytis.
SCENA PO KUPOLU. Kai Vilniaus mažojo teatro trupė Gedimino prospekte esančiame pastate ėmė kurti namus savo teatrui, nei nomenklatūrinių butų, nei ištaigingų kavinių interjerų pėdsakų čia nebuvo. Tačiau režisierių, teatro vadovą Rimą Tuminą lyg intuicija, lyg probėgšmais įstrigę prisiminimai apie šį pastatą atvedė būtent čia – į apšiurusias patalpas, kurias rekonstruoti ir pritaikyti scenos menui užtruko ne vienus metus. Iki tol 1990-aisiais įkurtas teatras nuolatinės vietos neturėjo.
Iškilmingu teatro atidarymu su fakelais, perkusininkų pasirodymu, pačių aktorių suvaidintu filmu apie pastato istoriją 2005 m. lapkritį garsiai paskelbta, kad nuo šiol trupė turi savo namus. Tiesa, vaidinimai čia vyko ir anksčiau, dar neįrengus pagrindinės salės. Aktorė, R. Tumino žmona Inga Burneikaitė-Tuminienė prisimena, kad pirmieji spektakliai „Madagaskaras“ vaidinti ne teatro scenoje, bet priešsalyje, žiūrovams susėdus ant betoninių grindų. „Pamenu, kartą čia šventėme Naujuosius metus. Dar niekas neįrengta, bet statybininkų paprašėme, kad bent tualetą pastatytų, nes būtinai norėjome švęsti šiuose griuvėsiuose. Man regis, tai buvo 2000-ųjų išvakarės, – vaikščiodama po teatrą pasakoja aktorė ir priduria: – Iš pradžių viskas atrodė labai faina, o paskui pamatėme, kaip sudėtinga.“
Daugybę kartų lankyto teatro erdvės, klausant čia nuo pat įkūrimo dirbančios aktorės, atsiveria naujomis spalvomis. Paaiškėja, kad vidiniame pastato kieme prilipdyta stiklinė galerija – jau šių laikų sprendimas, atsiradęs kartu su teatru: tik taip pavyko išspręsti galvosūkį, kaip iš scenos išėjusiam aktoriui būtų galima grįžti pro kitą pusę. Išradingumo pareikalavo ir dvi tiesiog scenoje esančios kolonos, kurių dėl pastato struktūros nei išgriauti, nei pajudinti neleista. Ankšta erdvė vertė daugybę kartų keisti žiūrovų kėdžių išdėstymo schemas, o likę vertingi paveldo objektai reikalavo dėmesio, lėšų ir išmanymo. Tačiau pavyko restauruoti ir unikalų stiklinį kupolą, likusį dar nuo kadaise čia veikusios oranžerijos laikų, ir koklines krosnis, puošiančias kiekvieną teatro administracijos kabinetą. Teatro atidarymui pavyko pasiskolinti M. K. Čiurlionio scenos uždangos kopiją: originalą 1909 m. dailininkas būtent šiame pastate nutapė specialiai lietuvių kultūros draugijai „Rūta“. J. Basanavičiaus vadovaujama draugija penkerius metus taip pat veikė būsimojo Vilniaus mažojo teatro patalpose.
Per ketvirtį amžiaus pokyčiai teatro neaplenkė: jo įkūrėjas R. Tuminas išvyko dirbti į Maskvą, išaugintos net dvi naujos aktorių kartos. Kol kas nepavyko įkūnyti svajonės pastato rūsyje esančios kavinės „Bristolis“ paversti bohemiškų pasisėdėjimų vieta: I. Burneikaitė-Tuminienė šypteli, kad šiandien po spektaklių spėriai išsiskirsto ir žiūrovai, ir aktoriai. Tačiau pasisekė suburti savo auditoriją ir pritraukti vaidinti talentingo jaunimo. Pasak I. Burneikaitės-Tuminienės, būtent ateinantis jaunimas vėl keičia teatro atmosferą: „Prieš kelerius metus buvo etapas, kai man čia būti tapo nebemiela. Bet dabar ateina nauja karta, kurioje matau ištikimybę teatrui. Juose nėra tuščiagarbystės, labai didelės savimeilės. Vėl malonu čia būti.“
Lapkričio 11-ąją švenčiamą pirmąjį dešimtmetį savo namuose teatras paminėjo premjera. Režisierės Gabrielės Tuminaitės spektaklis „Bedalis ir labdarys“ pagal Paulinos Pukytės knygą kalba apie emigrantus, namus palikusius, jų netekusius žmones – lyg atsispirdamas nuo šimtamečio teatro pastato istorijos, po ilgų peripetijų ir paieškų būriui talentingų aktorių tapusio namais.
