„Nesitikėjome, kad rasime taip blogai.“ Ši frazė tapo 2008 m. pabaigos šūkiu, Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams. Tačiau lygiai tokiais pat žodžiais 2012-uosius užbaigė ir socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius.
Skirtumas toks, kad 2008 m. konservatoriai kalbėjo apie valstybės biudžetą, o A. Butkevičius – apie energetikos sistemą. Vis dėlto tai atspindi bendrą déjà vu principą: kad ir kaip stengtųsi naujoji valdžia atrodyti teigiamai, pradžia vis išeina tokia pat – kuo juodžiau nupiešti buvusios valdžios darbus.
Naujoji valdžia savo darbus visuomet pradeda tarsi paveikta ribotos amnezijos: valdantieji neprisimena, kad net būdami opozicijoje pritardavo kai kuriems sprendimams, nuo kurių dabar aikčioja, ar juo labiau – ką nuveikė prieš ketverius metus patys būdami valdžioje. Konservatoriai niekaip negalėjo pripažinti, kad kažkada būdami opozicijoje leido Gedimino Kirkilo Vyriausybei be atodairos pakelti pensijas ir kitas socialines išmokas ir taip didino biudžeto deficitą. Socialdemokratai, nors dabar baisisi energetikos sektoriaus padėtimi, patogiai pamiršo, kad patys pradėjo apie 1,3 mlrd. litų kainuojantį Lietuvos elektrinės projektą, kurį dabar turime visi subsidijuoti per viešuosius interesus atitinkančios paslaugos mokestį. „Lietuvos energijos“ kombinuoto ciklo blokas, paleistas tik 2012 m., buvo suplanuotas dar G. Kirkilo laikais, tačiau realiai pradėtas įgyvendinti 2009-aisiais.
„Iki šiol įgyvendindami savo energetikos politiką po kiekvienų rinkimų žengdavome vieną žings¬nį į priekį ir du atgal. Ir tūnome ten, kur tūnome, nes per 22 metus nepasiekėme nieko“, – kalbėjo Dalia Grybauskaitė 2012 m. pradžioje, tačiau jos žodžiai labiau gali tikti 2013-iesiems. Ir ne tik kalbant apie energetiką. Socialdemokratai nusiteikę tą patį politinio valso trižingsnį pritaikyti bemaž kiekvienoje srityje, kur „nesitikėjo, kad ras taip blogai“.
Energetikos klaustukai
Žingsniu į priekį energetikos sektoriuje turėtų tapti suskystintųjų dujų terminalas. Jam iki šiol socialdemokratai neprieštaravo. Tačiau turėtų būti peržiūrimi įstatymai, kuriais nustatoma privaloma nupirkti kvota didiesiems vartotojams. Kokį mechanizmą vietoj šio numatys naujoji valdžia, kad ir terminalas veiktų efektyviai, ir dujų vartotojai nenukentėtų, dar neaišku. Bet terminalas tikrai bus pastatytas.
Žingsniais atgal greičiausiai bus Visagino atominės elektrinės projekto peržiūra. Net jei socialdemokratai kaip nors nuspręs tęsti pradėtus darbus, dabartinis netikrumas ir nuolat kartojama kritika vers žengti atgal ir iš naujo imtis derybų su projekto partneriais. Energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius kol kas santūriai komentuoja VAE ateitį.
Kalbant apie Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo projektą, greičiausiai irgi bus trypčiojama vietoje – ši problema taip pat iškilo daug anksčiau nei konservatorių valdymo metais, tačiau būtent pastaruoju metu tapo tokia ryški, nes Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas nusprendė sustabdyti vieno IAE uždarymo projekto finansavimą.
Europos Komisija bei Europos Parlamentas, sulaukę įvairių pranešimų ir ataskaitų, taip pat nusiteikę nubausti Lietuvą ir sumažinti IAE uždaryti skirtą finansavimą, nes tik taip tikisi paspausti besipykstančius projekto vykdytojus. Socialdemokratams praverstų saliamoniškas sprendimas, tačiau greičiausiai gali būti, kad teks iš naujo sudaryti ilgamečių projektų įgyvendinimo sutartis, o visas IAE uždarymo procesas gerokai prasitęs.
Neatsakyti klausimai dėl „Sodros“
Konservatoriai savo kadenciją užbaigė paskutinę minutę priimdami įstatymus, kuriais pakeitė įmokų į privačius pensijų fondus sistemą ir atitinkamai – ilgalaikį „Sodros“ biudžeto formavimą. Socialdemokratai dar priimdami šiuos įstatymus kalbėjo, kad keis šiuos sprendimus, tačiau atėjus laikui tvirtini „Sodros“ biudžetą jokių esminių pokyčių neįvyko. D. Grybauskaitė pačioje 2012 m. pabaigoje pasirašydama „Sodros“ biudžeto įstatymą pabrėžė, kad naujoji valdžia turės „imtis esminės pensijų reformos“.
Kaip jos imsis naujoji Vyriausybė – išlieka didelė paslaptis. Naujoji socialinių reikalų ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, pristatydama „Sodros“ biudžeto projektą Seime, į visus parlamentarų klausimus, kaip elgsis Vyriausybė dėl didesnių įmokų į privačius pensijų fondus, turėjo tik vieną atsakymą: „Ačiū už klausimą. (…) tai diskutuotinas klausimas, (…) diskusija bus ateityje (…). Šiandien galbūt kokių nors konkrečių sprendimų negalėčiau pasakyti, bet diskusija vienareikšmiškai turi vykti ir sprendimai turi būti žmonių naudai.“ Toks „konkretumas“ žada greičiausiai tik trypčiojimą vietoje – socialdemokratai ir Darbo partija akivaizdžiai nežino, ką reikės daryti su „Sodra“, ir 2013 m. žais slėpynių, bandydami aiškinti, kad tikrai ką nors darys, bet nežinia ką.
Vis dėlto premjeras A. Butkevičius pažadėjo kad jokių naktinių reformų nebus, ir bent jau šį pažadą ištesėjo. Ministras pirmininkas kantriai lauks ekspertų išvadų, kaip reikėtų pertvarkyti mokesčių sistemą. Darbo grupė turėtų veiklą pradėti nuo šių metų pradžios. Tikėtina, kad jau 2013 m. viduryje pasirodys pirmieji pasiūlymai, kokių mokesčių pertvarkų reikėtų nuo 2014-ųjų. Labiausiai tikėtina, kad bus pakeisti nekilnojamojo turto ir finansinio kapitalo apmokestinimo įstatymai, o galbūt bus įgyvendinta ir sena socialdemokratų svajonė dėl progresinių pajamų mokesčių.
Aukštojo mokslo reformos reforma
Šioje srityje gali būti net visi trys žingsniai atgal ir nė vieno – į priekį. Bent jau taip buvo galima spręsti iš pirmųjų A. Butkevičiaus atsiliepimų, ką ketinama daryti dėl aukštojo mokslo reformos. Stabdyti, atsisakyti krepšelių principo, sudaryti naujus valstybės užsakymus dėl „reikalingų“ studijų programų, nustatyti vienodą mokestį už mokslą ir panašiai – šie ketinimai, kurių dalis užfiksuota ir Vyriausybės programoje, galėtų nublokšti net ne trimis žingsniais, bet dviem dešimtmečiais atgal. Vis dėlto naujasis švietimo ministras kiek sušvelnino tokius vertinimus. „Pasakyti, kad viskas, ką darė ministras Gintaras Steponavičius ir buvusi ministerijos vadovybė, yra blogai, būtų absoliučiai neteisinga, – teigė Dainius Pavalkis. – Jokios greitos švytuoklės nebus. Manau, kad ta pokyčių sinusoidė turėtų būti kiek galima plokštesnė. Tikrai tai garantavo ir premjeras, kad staigių judesių nebus.“
Kita vertus, tokie dviprasmiški pareiškimai turėtų dar labiau trikdyti. Kuo tikėti? Vyriausybės programa ir plačiais premjero užmojais ar švietimo ministru ir santūriais „sinusoidės“ mostais? 2013 m. dar nebus suskubta iš esmės naikinti visų pradėtos reformos principų – akademinis sezoniškumas lemia, kad sprendimus reikia priimti dar iki vasaros, tad projektai turėtų būti pateikti jau pavasarį. Naujoji Vyriausybė gali tiesiog nespėti jų parengti, o ir patvirtintas biudžetas pritaikytas jau įsibėgėjusiai reformai bei potencialiems studijų ir moksleivių krepšeliams.
Švietimo sistemos situacija gali būti tipiška ir kitose srityse. Nors po rinkimų mėgaujantis šlovės spinduliais nebuvo atsispirta pagundoms „pasibaisėti“ buvusios valdžios palikimu, gali pasirodyti, kad ir naujajai valdžiai teks išlaikyti tas pačias kryptis. Pirmasis 2013 m. pusmetis gali būti savotiškas pagirių laikotarpis, kai po svaigulio nuo pergalės šampano teks grįžti į kasdienybę. Kai vis dažniau reikės atsižadėti savo buvusių pažadų ar teisintis, kodėl nėra jokių didesnių pokyčių, palyginti su buvusia valdžia, premjerui bei visai jo komandai gali tekti pajusti ir rinkėjų nusivylimą bei augančią žiniasklaidos pašaipą.
