Nijolė Masiulionytė
Vilniaus paveikslų galerijoje veikianti paroda „Fecit ad Vivum. Dailininkų portretai XVI–XVIII a. Vakarų Europos graviūrose“ tapo pretekstu į Lietuvą vėl atvykti menotyrininkei Nijolei Masiulionytei (nuotr.), keturis dešimtmečius dirbančiai garsiajame Ermitažo muziejuje. IQ apžvalgininkė Viktorija Vitkauskaitė Sankt Peterburge gyvenančios muziejininkės klausė nuomonės apie Lietuvos muziejus.
Dirbate Ermitaže, laikomame vienu iš muziejų etalonų. Ar profesiniu atžvilgiu jums būna įdomu grįžti į Lietuvą? Ar būna, kai kas nors mūsų meno pasaulyje maloniai nustebina?
– Be abejo, būna. Labai žavi taikomieji menai. Apskritai manau, kad mūsų tautai būdingas geras skonis, stilius. Taikomieji menai tai labai akivaizdžiai parodo.
Kuo, jūsų akimis, skiriasi parodų lankytojai Vilniuje ir Sankt Peterburge?
– Išsamiai kalbėti apie Lietuvos meno vartotojus nelabai galiu. Tačiau, kai būnu Lietuvoje, būtinai apsilankau muziejuose ir su liūdesiu matau, kad juose mažoka lankytojų. Be abejo, Sankt Peterburge Ermitažas tikrai yra meno centras, kuriame sutelkti meno etalonai. Tai a priori aišku kiekvienam. Net to nežinantis automatiškai eina į Ermitažą. Ir labai gerai, kad net jei ir netyčia, atsitiktinai, bet vis tiek ateina, pamato, nustemba. Žmogui kyla daug klausimų, jis grįžta namo ir pasiskaito. Muziejai tam ir reikalingi, kad skatintų pažinimą. Man atrodo, kad Lietuvos muziejams reikėtų daugiau reklamos. Gal reikėtų įtraukti ir televiziją, rengti įdomius pokalbius apie meną be didaktikos. Pavyzdžiui, manau, kad Zita Kelmickaitė tikrai galėtų išjudinti susidomėjimą muziejais (juokiasi).
Neretai muziejininko, parodų kuratoriaus darbas įsivaizduojamas labai ramus, pakylėtas, be streso, kai niekas „nekvėpuoja į nugarą“. Kaip yra iš tiesų?
– Dar ir kaip „kvėpuoja į nugarą“, dar ir kaip nervinga kartais būna. Pavyzdžiui, aš dirbu lėtai, nemoku dirbti greitai. Būna, kad terminai spaudžia, o darbas nesiklosto, mintis neina.
Darbo muziejuje nepaprastai daug. Fondas milžiniškas (Vakarų Europos graviūrų rinkinį Ermitaže sudaro daugiau kaip 65 tūkst. lakštų – IQ past.), nuolat rengiamos parodos. Net jei ir ne aš daugumą jų rengiu, vis tiek jose dalyvauju. Tam reikia parengti nemažai tekstų, o kad tai padaryčiau, reikia daug domėtis, skaityti, žinoti.
Tarkime, pirmą kartą susiduriu su dailininko pavarde, dar vakar apie ją nieko nežinojau, o reikia apie jį parengti kvalifikuotą tekstą. Tai yra įdomu ir tave augina. Darbas muziejuje prilygsta mokymuisi visą gyvenimą.
