E. Ališanka: „Vilniečių Vilniuje ir šiandien nedaug.“
Eugenijus Ališanka „Poezijos pavasario“ laureatu tapo už pernykštę poezijos rinktinę, o šiemet pasirodė jo esė knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. Ievai Rekštytei rašytojas pasakoja apie savo kūrybinius posūkius.
Ar sunkiai perėjote nuo poezijos prie prozos? Kiek pastangų kainavo pakeisti savo minčių ir kalbėjimo „režimą“?
– Manau, perėjimas nuo poezijos prie esė buvo gana nuoseklus. Mintis apie tokią knygą kirbėjo jau seniai. Buvau parašęs esė, kuri vadinosi, kaip vėliau knyga – „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ – ir ją paskelbiau „Šiaurės Atėnuose“. Paskui sutikau Marcelijų Martinaitį, kuris pasakė, kad tekstas labai geras, ir paklausė, ar ketinu toliau tęsti. Tas tekstas man buvo pakankamai atsitiktinis, bet pagalvojau, kad gal ir vertėtų. Tas pokalbis buvo gal prieš kokius septynerius metus, idėja taip ir liko tik mintyse, tačiau kai išvykau į Šveicariją ir turėjau daugiau laiko rašyti, nutariau prie jos grįžti. Ir, tiesą sakant, pirmoji esė, kurią tenai parašiau, buvo nepavykusio eilėraščio nauja versija. Buvau parašęs eilėraštį „Plyšiai“, bet supratau, kad pavyko ne taip, kaip norėjau. Pagalvojau, kad gal reikėtų pasirinkti kitą pasakojimo būdą. Taip ir pradėjau rašyti esė.
Rašydamas esė, kurios kai kur įvardijamos kaip autobiografinės novelės, į savo prisiminimus sugebate pažvelgti lyg iš šalies, be didelių sentimentų – objektyviai. Ar tokio įspūdžio ir siekėte, o gal tiesiog taip pavyksta natūraliai?
– Rašydamas šias esė ieškojau tokio santykio su „medžiaga“, t. y. daugiausia su savo „gyvenimu“, kad išvengčiau sentimentalumo, kad pasirinkčiau tinkamą atstumą iki objekto, fotografų terminais, kad sufokusuočiau kamerą taip, jog matytųsi tai, ką noriu eksponuoti. Nepriartinti pernelyg arti, kai išryškėja veido poros, spuogai, plaukeliai, bet ir nenutolinti tiek, kad matytųsi tik kolektyviniai vaizdai, „šeimyninės nuotraukos“. Gal todėl skaitant mano knygą atrodo, jog tai objektyvu. Iš tiesų ten netrūksta ir vaizduotės šėlsmo, netrūksta ir ašarų.
Esė „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ rašote apie Kalvarijų gatvę, dalijatės įvaizdžiais, įspūdžiais ir prisiminimais apie ją. Su kuo dabar jums asocijuojasi Vilnius ir kas šiandien, jūsų manymu, gali vadintis vilniečiu?
– Mano santykis su miestu, kuriame gyvenu 50 metų, primena poros, atšventusios auksines vestuves, santykius – viskas pažįstama iki kaulų smegenų, iki nuobodulio, ir kartu nėra jokios abejonės, kad be šito miesto gyvenimas jau nebeįsivaizduojamas. Jau esu patyręs, kad lengviau šnekėti apie svetimus miestus, į kuriuos atvažiuoji ilgesniam ar trumpesniam laikui. Vieni užburia, kiti suteikia vienokį ar kitokį malonumą, į trečius labai norisi įsižiūrėti, ketvirti atstumia. Vis prisimenu, kai kadaise Kaukazo kalnuose sutikę vietinę moterį vienas per kitą jai aiškinome, kaip čia gražu, o ji tik pakėlė galvą, apsidairė ir nustebusiu balsu ištarė: „O kas čia gražaus? Kalnai kaip kalnai.“ Ir aš dažnai taip sakau – „Vilnius kaip Vilnius“. Vis dažniau stengiuosi pabėgti iš Vilniaus į kaimą, nors suprantu, kad ne miestas turi keistis, kad aš pats turiu keisti žvilgsnį į jį. Šioje knygoje keičiau savo požiūrį į Vilnių rašydamas minėtą esė. Kitaip sakant, kurdamas Vilnių. Vilniečių Vilniuje ir šiandien yra nedaug, tai vis mažiau lemia gyvenamieji rajonai, Šnipiškės, Lazdynai ar Fabijoniškės, bet labiau naujos technologijos ir gyvenimo būdas. Internetas vis sparčiau mus paverčia pasaulinio kaimo, pasaulinio voratinklio gyventojais, vis labiau silpsta mūsų santykis su gyvenamąja vieta. Vilniečiais tampa tie, kurie jį kuria. Norėčiau atgauti Vilnių ir išvysti jį taip, kaip prieš dešimtį metų mačiau Veneciją – išplėstomis akimis ir su jausmu, kad čia matosi daug daugiau, negu architektūriniai ir landšaftiniai paviršiai. Pasijusti vilniečiu Vilniuje.
Ko dabar laukti, tikėtis iš šiųmečio „Poezijos pavasario“ laureato? Prozos, poezijos, pauzės?
– Kaip moko dzenas, jeigu nori pataikyti į taikinį, turi įtempti lanką, susikaupti ir kartu atpalaiduoti sąmonę tiek, kad strėlė išlėktų beveik pati, o ne tada, kai tu pats nuspręsi. Mėginu įtempti lanką, o kuria kryptimi iššaus strėlė – man pačiam įdomu. Tikriausiai viena iš „trijų P“ krypčių. Prozos. Poezijos. Pauzės.
