„Kur Jūs, prezidente?“ – tokie retoriniai pagalbos šauksmai persekioja Dalią Grybauskaitę jau bemaž trejus metus. Net tvirtos rankos išsiilgusiems prezidentės gerbėjams, kurie neslėpė susižavėjimo jos aktyvumu pirmaisiais kadencijos metais, vis pritrūkdavo prezidentės įsitraukimo „tai šen, tai ten“.
Atrodo, kad visos ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio problemos negalėjo būti išsprendžiamos be D. Grybauskaitės tvirto rankos mosto ar kategoriško žodžio. Keista, kad ne Lietuvoje buvo sukurtas „Supermeno“ komiksas. Matyt, dėl to šio herojaus trūkumą lietuviai bando kompensuoti antžmogiškas savybes ir lūkesčius perkeldami į prezidentės asmenį.
D. Grybauskaitė šių lūkesčių ir neskubėjo per greitai daužyti. Tarsi Heraklis ėmėsi mėžti Augėjo tvartus – švarinti ir rotuoti teisėsaugos liūnus, bandyti draskyti monopolijų voratinklius ir tarsi Prometėjas į lietuvių namus nešti pigesnę šilumą. Tačiau ilgainiui net ir supermenai pavargsta. Nuovargio ženklų šiais metais jau gerokai daugiau. Ir nusivylimo, kad net ir didvyriškos pastangos nesulaukia jokio deramo įvertinimo. Tauta tik dar garsiau reikalauja naujų žygdarbių, o bet kokia neutralesnė laikysena jau skatina buvusį susižavėjimą pakeisti spjūviais ant limuzino lango.
D. Grybauskaitės kadencija persirito į antrąją pusę. Birželio 7 d. prezidentė skaitys savo tradicinį metinį pranešimą, kuris greičiausiai atitiks „D. Grybauskaitės žanrą“ – lakonišką, sausą ir su didelėmis pilkomis zonomis, kurioms vėl nebus skiriama dėmesio. Dar prieš pranešimą prezidentūros spaudos tarnybos išplatinta D. Grybauskaitės veiklos ataskaita leidžia pažvelgti, kuo prezidentė gali pasigirti šiemet ir kur jos dar laukia didžiausi iššūkiai.
Neišmėžiami tvartai?
Vienas svarbiausių D. Grybauskaitės tikslų – išvalyti teisėsaugą ir sumažinti korupciją. Deja, teisėsauga – ne Augėjo tvartai. Jos neįmanoma išplauti per vieną dieną tik nugriovus sieną ir nukreipus upės srovę. Kaip skelbia prezidentūros statistika, per metus D. Grybauskaitė atleido 29 teisėjus ir paskyrė 22 naujus. Per trejus metus jau bus apie 140 D. Grybauskaitės paskirtų teisėjų. Tai tikrai nemažai, tačiau šis tempas greičiausiai tik lėtės – negalima atleisti visų 800 teisėjų ir paskirti naujus vietoj jų. O nauji, jauni teisėjai per metus nepakeis nusistovėjusių tradicijų, nes tokios sistemos turi polinkį įtraukti į savo pinkles daugelį naujų „rekrūtų“. Dar sunkiau pakeisti inertišką visuomenės nuomonę, kad teismai yra korumpuoti ir vykdo ne teisingumą, o kokių nors klanų užgaidas. Tad šis žygdarbis – vienas mažiausiai matomų D. Grybauskaitės darbų, nors ilgesnėje perspektyvoje gali būti vienas svarbiausių.
Kitos teisėsaugos institucijos taip pat nerodo pavasario ženklų. Nepaisant didelių pokyčių Valstybės saugumo departamente (VSD) ir Generalinėje prokuratūroje, tai greičiau tik audros jų vidaus stiklinėse. Nei didesnio saugumo, nei teisingumo visuomenė nepajuto. Priešingai – tarsi užmiršti vaiduokliai vėl išniro sąmokslai apie slaptas pažymas ir niekieno nevaržomą VSD įtaką, o prokurorai įvelti į politinius kaltinimus, kad susidorojo su FNTT vadovais.
Situacija beveik ideali Šekspyro plunksnai – niekas tiksliai nežino, kas vyksta už teisėsaugos institucijų sienų, bet bemaž visi įsitikinę, kad „kažkas negerai šioje karalystėje“. Skaidrumas ir vėl tapo kažkokia nepasiekiama utopija. Na, gal ne visos institucijos (ypač turinčios užsiimti slapta veikla) turi būti peršviečiamos, bet bent jau jų veiklos atgarsiai neturėtų būti vien neigiami. Tiesa, pirmą kartą pateikiama vieša VSD veiklos apžvalga suteikia šiek tiek vilčių, kad ir į šią tamsos karalystę gali patekti šviesa.
Neužbaigtas žygdarbis
Monopolijų ardymas ir energetinio saugumo stiprinimas – dar vienas herojų žygdarbių vertas siekis. Būtent čia D. Grybauskaitės pastangos galėtų būti svarbiausias ne tik praėjusių metų, bet ir likusios kadencijos dalies uždavinys. Dabartinė valdančioji dauguma ėmėsi kovoti su energetikos monopolijų slibinais ir tai jau neatrodo tik naivūs donkichotiški mojavimai mediniais kardais. Atominės elektrinės projektas juda rimtų įsipareigojimų link. Suskystintų dujų terminalas tampa ne vien vizija, o apčiuopiamu objektu. Tačiau energetikos ministrui ir visai šiai Vyriausybei liko tik keli mėnesiai. Naujoji dauguma gali bandyti revizuoti ne tik šiuos projektus, bet ir visą tolesnę energetinio saugumo stiprinimo programą.
Būtent šioje situacijoje prezidentė tampa vieninteliu energetinės politikos tęstinumo garantu. Jei jai pavyks mūru stoti už projektų tąsą ir juos apginti – ji tikrai bus verta didvyrių vardo. Kaip tik energetikos srityje, net jei kartais šiek tiek ir perlenkiama dėl argumentų ar trūksta lankstumo, prezidentė ir jos komanda mažiausiai nusipelno priekaištų. Tiesa, šilumos kainos nesumažėjo. Dujų – taip pat. Gal jos nesumažės ir per likusius dvejus prezidentės kadencijos metus. Bet būtent dabar būtina imtis energetikos sektoriaus pertvarkos, kad kažkas keistųsi po metų, dvejų ar trejų.
Kas kalbės už Lietuvą?
Užsienio politika – pati skaudžiausia vieta ir greičiausiai ji bus apeita labai atsargiai, paminint tik NATO oro policijos misijas ar Baltijos šalių gynybos planus. Žinoma, už tai reikia nukelti kepurę. Bet tai tik pusė istorijos. Ta pati NATO oro policijos misija pateko į Lietuvos ir Lenkijos įtampos verpetą, kaimynų barniai pasiekė visų euroatlantinių sąjungininkų ausis. Ir čia nėra galimybių ieškoti pateisinimų. Kažkodėl mes taip ir neišmokome, kad užsienio politika – ne tik formalios sutartys ar griežti teisiniai įsipareigojimai, ne tik NATO ir ES vadovų „šeimos nuotraukos“.
Tokių nuotraukų D. Grybauskaitė turi jau visą galeriją – kaip rodo vizitų geografija, Briuselyje būta 20 kartų. Tačiau užsienio politika yra ir komunikacija, ir net nerimtos vakarienės ar pusryčiai. O jei mūsų negirdi – dar ne visuomet reiškia, kad pašnekovas kurčias. Gal mes nemokame su juo bendrauti? Kaip tik bendravimo, kurį suprastų užsienio vadovai ir diplomatai, bene labiausiai pritrūko šiais metais. Ir tylos ar pauzės taktika čia pati prasčiausia – jei nekalbi tu, kažkas kalba už tave. Tuomet nusivylimas, kodėl apie tave taip prastai galvoja kiti, neturėtų stebinti.
