Iš „Misijos Sibiras“ prieš porą dienų grįžusi panevėžietė Agnė Kvedaraitė tvirtina: išgyventi potyriai tokie jaudinantys, kad milžiniškų fizinių jėgų pareikalavusią kelionę be jokių abejonių sutiktų pakartoti. Tadžikistaną Agnė pasirinko tam, kad atiduotų Lietuvai savotišką skolą – primintų tautiečiams, jog lietuviai buvo tremiami ne tik ten, kur labai šalta, bet ir į svilinančiu karščiu alsuojantį kraštą.
Stokholme medicinos studijoms švedų kalba besirengianti panevėžietė 19-metė Agnė Kvedaraitė, užuot vasarą leidusi saulėtuose paplūdimiuose ar pramogavusi keliaudama po Europą, kepinant net pietiečiams sunkiai pakeliamam karščiui, su sunkia kuprine ant pečių braidė dygliuotomis pievomis tam, kad surastų ir atiduotų pagarbą Tadžikistano žemėn atgulusiems lietuvių tremtiniams.
Prieš dvi savaites dardėdama traukiniu iš Vilniaus į Maskvą, paskui skrisdama lėktuvu į Tadžikijos sostinę Dušambė, Agnė nesistengė įtempti fantazijos, kad įsivaizduotų, ką jautė prieš kelias dešimtis metų į karščiu alsuojantį kraštą tremiami politiniai kaliniai.
„Nežinau, ar kam pavyktų tą įsivaizduoti. Mes žinojome, kad būsime pavalgę, turėsime, kur miegoti, galų gale – kad tikrai grįšime namo, o jie buvo vežami į nežinomybę. Todėl man neatrodo įtikinama, kai girdžiu sakant, kad apsilankę tremties vietose suprato, ką jautė ištremtieji“, – „Sekundei“ teigė A.Kvedaraitė.
Dvi savaites lietuviai kentė sunkiai įsivaizduojamą karštį. Šalies sostinėje termometro stulpelis rodydavo 48 laipsnius, tačiau realiai misijos dalyviai jautė bent šešiais laipsniais didesnę kaitrą, mat amžino poilsio vietų ieškojo ir tvarkė slėnyje, kur neužpučia nė menkiausias vėjelis.
Išsamų įspūdžių aprašymą skaitykite Ingos KONTRIMAVIČIŪTĖS straipsnyje liepos 22 d. „Sekundėje“.
