Laiku įstojęs mokytis ten, kur norėjo, panevėžietis
karininkas Arūnas Norkevičius nė karto nėra apgailestavęs dėl savo
pasirinkimo. Per trumpą laikotarpį kapitono laipsnį užsitarnavęs Krašto
apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariškis dėl
itin vyriško gyvenimo kelio, kuriuo pasuko, nesigaili netgi siunčiamas į tokią
bauginančią šalį kaip Irakas. Nors vyriškis jaučiasi drąsiai, jauna žmona
pirmąkart vyrą į misiją išleidžia su jauduliu bei trupučiu nerimo.
Išvyko per įsimintiną datą
Liepos šeštąją minima Lietuvos valstybės diena A.Norkevičiui šiais metais turi ypatingą prasmę. 28 metų KASP kapitonas vakar anksti ryte išvyko į Iraką atstovauti Lietuvai tarptautinio korpuso štabe. Į misiją panevėžietis iš Lietuvos išvyko vienas. Jis bus pavaldus amerikiečiams ir pusę metų dirbs vyriausiuoju nacionaliniu Lietuvos kariuomenės atstovu Bagdade. Taigi ir turės progą atsakingai atstovauti mūsų šalies valstybei, ką tik atšventusiai dar vienas Lietuvos valstybingumo metines.
Perspektyviu karininku Panevėžyje laikomas vyriškis savo šeimą laikinam išsiskyrimui ruošė jau senokai. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad A.Norkevičiui, anksčiau besiruošusiam misijai į Kosovą, kitą kartą – į Įraką, du kartus išvykimas buvo atidėtas. „Trečias kartas nemelavo“, – ramiai konstatuoja žvalgybos specialistas. Deja, nors ir kaip ramiai kelionės išvakarėse stengėsi laikytis pašnekovo žmona Žydrė, be ašarų jauna moteris, pirmąkart išleisdama vyrą į tolimą ir nesvetingą šalį, neapsiėjo. Likusi namuose viena su ketverių ir dvejų metukų sūnumis, kapitono žmona sakė sutarusi su vyru dažnai bendrauti elektroniniu paštu. O Kalėdoms, per kurias 5 metų gimtadienį švęs jų vyresnėlis Lukas, A.Norkevičius planuoja grįžti atostogų.
Prie bagažo – ir šeimos nuotrauka
Karininkas prisipažino, jog išvykdamas į Iraką žino tik tiek, kad teks pakeisti kitą tose pačiose pareigose pusmetį išbuvusį lietuvį, kad jų stovykla, išvertus iš užsienio kalbos, vadinasi „Pergalė“. Kapitonui jau ne pirmą kartą teks demonstruoti įgytas anglų kalbos žinias, kurias, besimokydamas vidurinėje mokykloje, vertino gana skeptiškai. „Galvojau, kad man anglų kalbos neprireiks, net baigiamiesiems egzaminams ne šią, o rusų kalbą rinkausi, tačiau atsitiko priešingai: anglų kalbos teko mokytis Karo akademijoje, paskui kursuose Panevėžyje, Kaune“, – prisimena pašnekovas.
1997 metais dalyvaujant taikos palaikymo pratybose JAV, Luizianos valstijoje, kuriose dalyvavo 21 pasaulio valstybė, A.Norkevičius ne tik anglų kalbos žinias tobulino, bet ir mokėsi ištverti keturiasdešimties laipsnių karštį. Irake, kiek žinoma, oro temperatūra būna gerokai aukštesnė, bet ji jauno karininko nebaugina.
Į kelionę kapitonas pasiėmė leistiną, ne didesnį kaip 65 kilogramų bagažą, į kurį įėjo visi reikalingi daiktai, drabužiai, po vieną porą lietuviškų ir amerikietiškų kareiviškų batų. Kurie iš jų bus patogesni, KASP atstovas nuspręs po misijos. Žinoma, į Iraką kariškis sakė pasiimsiąs ir šeimos nuotrauką.
Derino mokslą ir fizinį pasirengimą
Jau dabar panevėžietis planuoja, jog grįžęs po pusmečio iš Irako, pirmiausia poilsiaus su šeima. Apie Lietuvos iškeitimą į kitą šalį A.Norkevičius tvirtina niekada negalvojęs. Tuo labiau kai pamatė, kaip Švedijoje dirba ir gyvena lietuviai, kuriems, anot vyriškio, ten – tikrai ne pyragai.
Iš Radviliškio priemiesčio kilęs karininkas teigia esąs patenkintas savo darbu ir pasirinkimu. Mokydamasis „Gražinos“ vidurinėje mokykloje, jis aktyviai lankė laisvųjų imtynių treniruotes, ne kartą yra buvęs Lietuvos, Baltijos šalių čempionu, laisvųjų imtynių nugalėtoju Baltarusijoje. Svarstydamas apie profesijos pasirinkimą, siekė derinti fizinį pasirengimą ir darbą, todėl stojo į Lietuvos karo akademiją. Nors matematikas buvo ne pats gabiausias, vis dėlto įstoti pasisekė.
Po dvejų metų, įgijęs būrio vado kvalifikaciją ir būdamas nepatenkintas III kurso kariūnų vadovavimu jiems, antrakursiams, nusprendė mokslus laikinai nutraukti. Paskui, eidamas Panevėžyje žvalgybos specialisto pareigas, neakivaizdžiai baigė pradėtus mokslus, po kursų Vilniuje įgijo kapitono laipsnį. Ar ir toliau taip sparčiai kops karjeros laiptais, A.Norkevičius nespėlioja. Norint tapti majoru, vyriškio tvirtinimu, reikia baigti koledžą Estijoje, bet ką siųsti ten, sprendžia vadovybė. Pašnekovas tikina nesąs karjeristas, todėl bet kokia kaina tikrai nesieksiantis aukštesnio laipsnio.
Neišmoko tik punktualumo
Ž.Norkevičienė vyrą laiko pernelyg paslaugiu draugams, pažįstamiems, dėl ko jam per mažai kartais lieka laiko šeimai. Tačiau kai reikia pagalbos pačiam, draugai, anot jauno kariškio, jam irgi padeda. Viena, kuo žmona labai džiaugiasi, yra tai, kad karo akademija jos vyrą išmokė tvarkos, pareigingumo, atsakomybės jausmo. „Tik gaila, kad neišmokė punktualumo. Per jo užimtumą amžinai visur vėluojame“, – nepiktai sutuoktiniui papriekaištauja ponia Žydrė.
Nors tarnyba KASP panevėžiečiui kapitonui užima daug laiko, laisvalaikiu jis sako randantis progą ir pabėgioti, ir krepšinį, futbolą pažaisti, ir paplaukioti. Tik imtynėmis po prieš kelerius metus patirtos stuburo traumos, kurią patyrė šokdamas į vandenį, nebeužsiima. Tačiau šuolių į upę vis tiek rizikuoti mėgstantis vyriškis neatsisako.
Šiais metais patirtos KASP XVI sporto žaidynėse jo treniruota komanda karinio kliūčių ruožo varžybose iškovojo pirmąją vietą. Įdomu tai, kad kartu su komandos nariais rungtyje dalyvavo ir pats komandos vadovas. „Jaučiu, kad sporte dar galiu būti reikalingas. Kol komandos nariai manęs neaplenks, tol žadu dalyvauti ir ateityje“, – pasižada A.Norkevičius. Viena iš sunkiausių karinio kliūčių ruožo rungčių kapitonui buvo „Žvalgo takas“, kur teko įveikti 7 kilometrus su 36 kliūtimis. Kitoje rungtyje, kaip pasakoja pašnekovas, komandai plaukiant per nedidelį vandens telkinį, su amunicijos diržu, ginklu ir kitais daiktais, vienas komandos narys buvo pradėjęs skęsti, tačiau, laimė, kolega jį ištraukė. Beveik per dvi valandas, įskaičiuojant ir baudos minutes, įveikę visą kliūčių ruožą, panevėžiečiai savo varžovus – antrosios vietos laimėtojus – aplenkė 57 sekundėmis. :
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
H.Kudirkos nuotr. Misijai Irake pasiruošusį kapitoną šeima į Bagdadą išleido ne tik su viltimi, bet ir su nerimu.
