Bemaž visi kandidatai į Europos Parlamentą (EP) aiškina atstovausiantys Lietuvos interesams ar demonstruosiantys savo išskirtinę kompetenciją. Tačiau išsiskirti iš 751 europarlamentaro (tiek bus renkama ES šiemet) nėra paprasta.
Didesnei daliai visuomenės EP nariai atrodo kaip tuščiai laiką leidžiantys, nuolat važinėjantys tarp Briuselio bei Strasbūro ir už tai gaunantys didžiulį atlyginimą. Tokią nuomonę sustiprina ir patys politikai. Štai prieš kurį laiką Saulius Stoma jaunai žurnalistei neatsargiai atviravo, kad jo kaip politiko svajonė yra tapti europarlamentaru, nes tada „būni aprūpintas iki smerčiaus“.
Vis dėlto veikla EP, nors ir ne visada puikiai matoma visuomenei, suteikia politikams nemažai galimybių. Vienas iš nedaugelio europarlamentarų, kurie savanoriškai atsisakė antros kadencijos, prof. Leonidas Donskis teigė nesąs nusivylęs EP. „Priešingai, aš net negalėjau tikėtis, kad pasieksiu tiek, kiek pavyko per šią kadenciją. Įgijau profesionalumo žmogaus teisių ir laisvių gynimo veikloje, tapau net šios srities koordinatoriumi savo Liberalų ir demokratų aljanso europarlamentinėje grupėje“, – pasakojo L. Donskis. Anot jo, EP gali suteikti labai daug galimybių politikams, kurie tikslingai ir profesionaliai gilinasi į vieną ar kitą sritį ir siekia konkrečių rezultatų. „Žinoma, yra ir visokių keistenybių. Ne veltui sakoma, kad EP yra tarsi buvusių politikos žvaigždžių kapinynas, kad jame savo auksines politinės pensijos dienas leidžia buvę žymūs politikai. Tačiau yra ir stiprių atstovų, ypač iš mažesnių šalių, kurie tikslingai nenori užsidaryti tik nacionalinėje politikoje, kuriems reikia europinės erdvės“, – teigė L. Donskis.
Vis dėlto atstovui iš mažos šalies EP reikia aiškiai žinoti, ką jis nori pasiekti. Priešingu atveju jis bus tik „politinis mailius“, neatpažįstamas tarp 751 (po šių metų rinkimų) EP nario. „Netikiu vienišų personažų sėkme, – atvirai sakė L. Donskis. – Tais, kurie aiškina, kad jie neva garsins Lietuvą. Norint sėkmingai dirbti europiniu lygiu, reikia turėti komandą ir mokėti veikti europinėje komandoje, megzti įvairius kontaktus, formuoti bendraminčių grupes.“ Tačiau, pasak europarlamentaro, iki šiol turime nemažai „norėtojų“, kurie tik tariamai siekia mandato, o pasitaikius progai jį perleidžia kitiems ir grįžta į nacionalinius parlamentus ar imasi ministro darbo. Tai tik patvirtina, kad EP mandatas savo verte tarsi nusileidžia nacionaliniams parlamentams. Ypač kalbant apie didžiąsias ES šalis.
Kiti kandidatai į europarlamentarus taip pat pripažįsta, kad, norint būti pastebėtam EP, reikia iš anksto žinoti savo stipriąsias puses. „EP darbą išmanantys žino, kad nieko nepasieksi stengdamasis būti „visur ir apie viską“, – teigė Gintaras Steponavičius. – Realių rezultatų Europinėje erdvėje siekiantis politikas turi turėti asmeninį vertybinį stuburą, atspirties tašką veikti, ilgalaikius politinius tikslus ir kantrybės jų nuosekliai siekti, derybų patirties tarptautinėje aplinkoje.“ Anot jo, dėl gausos temų niekas nesigilina į visas iškart ir artėjant konkrečiam opiam klausimui EP darbotvarkėje politikai, žiniasklaida, interesų grupės ieško konkrečios tematikos profesionalų.
EP narė Vilija Blinkevičiūtė mano, kad reikia mokėti dirbti komandoje, remtis savo frakcijos pozicija bei vertybėmis ir kartu būti lanksčiam ieškant kompromisų. „Tai ypač svarbu, kai priimami sprendimai dėl ES biudžeto ir privalomų teisės aktų, kurie bus įgyvendinami kiekvienoje šalyje narėje. Čia negalima vien beatodairiškai ginti savo idėjos. Reikia atsakingai įsiklausyti ir į Europos Komisijos, Tarybos nuomonę, diskusijas, kurios vyksta komitetuose bei frakcijose, ir siekti, kad būtų priimamas daugumą tenkinantis sprendimas“, – teigė V. Blinkevičiūtė.
L. Donskis įsitikinęs, kad geriausia Lietuvai EP turėti skirtingų tipų atstovus: „Dalis turėtų būti vizionieriai, intelektualai, gebantys dalyvauti Europos idėjų naratyve, išnaudoti šią didelę politinę erdvę. Taip pat labai naudingi savo srities profesionalai, kurie gali efektyviai įsitraukti į darbą komitetuose, pavyzdžiui, Biudžeto komitete būtina turėti didelę patirtį. Profesionalumas gali padėti kurti pasitikėjimą ir būti įvertintas europiniu lygiu. Taip pat praverstų dalis jaunų žmonių, kurie būtų rengiami ateičiai, kurie galėtų tapti gerais politikais.“
Vienas tokių jaunų politikų, nusprendusių savo politinę karjerą kaip tik pradėti nuo rinkimų į EP, Gabrielius Landsbergis taip pat pasiryžęs koncentruotis į specifines sritis: „Asmeniškai daugiausia dėmesio skirčiau naujajai grėsmių iš Rusijos bangai, ypač internetiniam ir informaciniam saugumui. Taip pat naujoms atsiveriančioms galimybėms – inovacijų politikai ir žinių ekonomikai vystyti.“ Vytauto Landsbergio anūkas nesibaimina rizikos, kad veržiasi į „politikų pensioną“, kuriame paskęs tarp daugelio narių ir nebus pastebimas. O juk jaunam, tik karjerą pradedančiam politikui reikia nemažai pastangų, kad taptų įsimintinas, populiarus. „Nenorėčiau sutikti, kad pagrindinis politiko tikslas turėtų būti didelis populiarumas ir matomumas. Manau, kad prioritetas – nacionalinių interesų gynyba, o ne asmeninė nauda“, – kol kas idealistiškai nusiteikęs G. Landsbergis.
Kita vertus, yra įvairių motyvų siekti EP, o ne, pavyzdžiui, nacionalinio parlamento, mandato. Net atmetus asmeninius interesus gauti gerokai didesnį atlyginimą, galima įžvelgti ir daugiau ne visai idealistinių priežasčių. Kai kuriems politikams EP yra galimybė save perkelti iš politikos užribio į centrą. Tai ypač patrauklu „vienos problemos“ partijoms, kurios jaučiasi izoliuotos nacionalinėje politikoje. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) vadovaujantis Valdemaras Tomaševskis. Iki tol buvęs niekam neįdomus jis EP tribūną išnaudojo maksimaliai, kad padidintų savo įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje – V. Tomaševskis tapo bene pagrindiniu „lenkų problemų“ žinovu. Šiuo atveju neverta net kalbėti apie atstovavimą visos Lietuvos interesams, tačiau savo veiksmais jis smarkiai pakeitė ligtolinį LLRA vaidmenį ir pelnė specifinę reputaciją.
Kai kurios mažesnės partijos net neslepia, kad buvimas EP joms suteiktų papildomą materialinę bazę partinės veiklos plėtrai. Štai tautininkų vadovas Julius Panka dalijosi mintimis, kad, laimėjus 1–3 EP mandatus, europarlamentarai „ne mažiau kaip pusę savo atlyginimo skirs tautinei veiklai – tai jau tam tikras resursas“. Paradoksalu tai, kad į EP vis labiau veržiasi euroskeptikai, kurie labiausiai trokšta pasinaudoti tik žiniasklaidos dėmesiu, skleisdami savo mintis, kokia „supuvusi ES“.
Tačiau, kad ir kaip būtų matoma ar efektyvi europarlamentaro veikla Briuselyje ir Strasbūre, jo tolesnė europinė karjera labiausiai priklausys nuo partijoje vykstančios konkurencijos. Partiniai sprendimai lemia, kas bus iškeltas į rinkimų sąrašo viršūnę ir turės šansą krautis lagaminą keliauti į Briuselį. Būtent rinkimai į EP politikams tampa ryškiausia asmenine kova – visų pirma partijoje ir tik po to dėl rinkėjų balsų.
EP nario atlyginimas
7957 eurai (27 451 litas) – tai standartinis EP nario atlyginimas per mėnesį prieš mokesčius.
4299 eurai (14 831 litas) – išmoka biurui išlaikyti per mėnesį.
Iki 4243 eurų (14 638 litų) – kompensacijos už įvairias keliones per metus. Kelionės EP posėdžių, susitikimų reikalais kompensuojamos pagal faktines išlaidas.
304 eurai (1048 litai) – suma už kiekvieną EP sesijos dieną, jei oficialiai registruojasi.
12 kartų – tiek EP nario bazinis atlyginimas didesnis už vidutinį Lietuvos atlyginimą (2305 litai).
EP nario pensija
3,5 proc. viso atlyginimo už kiekvienus visus EP išdirbtus metus, bet ne daugiau kaip 70 proc.
Jei EP narys išdirbo visą kadenciją
(5 metus), jo pensija turėtų siekti 1392 eurus (4804 litus).
