Dviejų kalio gamyklų ginčas virto rimtu Minsko ir Maskvos konfliktu, tačiau tikroji kova vyksta ne tarp šių valstybių, bet tarp Baltarusijoje siekiančių dominuoti Rusijos verslo klanų.
Juokaujama, kad pagrindinis Baltarusijos nacionalinis turtas yra bulvės. Tačiau tai netiesa. Iš tikrųjų itin svarbus pastarojo meto šalies ekonomikos ramstis yra kalio trąšos. Viena didžiausių Baltarusijos įmonių „Belaruskalij“ ilgą laiką buvo bene stabiliausia šalies eksportuotoja. Paties prezidento Aliaksandro Lukašenkos žodžiais, geriausiais laikais „Belaruskalij“ gaudavo apie 3 mlrd. JAV dolerių pajamų per metus.
Tačiau liepos pabaigoje kilusi įtampa tarp Baltarusijos ir Rusijos kalio gamintojų paskatino bemaž tarpvalstybinę krizę ir ėmė kelti grėsmę Minsko ir Maskvos strateginei partnerystei.
Kalio kartelis
Kalio trąšos šios valstybės ekonomikai buvo tapusios išties strateginiu ištekliu, nes smarkiai plečiantis Kinijos, Indijos, Brazilijos ir Pietų Amerikos žemės ūkio rinkoms kalio trąšų paklausa augo neregėtu tempu. Be to, kalio trąšų rinkoje pradėjo dominuoti dviejų įmonių kartelis: 70 proc. pasaulio rinkos kontroliavo Kanados įmonių grupė „Canpotex“ bei bendra Rusijos ir Baltarusijos įmonė Baltarusijos kalio kompanija. Būtent dėl bendro pastarosios bendrovės, kuri užėmė 43 proc. visos pasaulio kalio trąšų rinkos, valdymo ir kilo konfliktas.
Rusijos kalio gamintoja „Uralkalij“, kuri turėjo 50 proc. bendros įmonės akcijų (likę 45 proc. priklausė „Belaruskalij“, o 5 proc. – Baltarusijos geležinkelių kompanijai), liepos pabaigoje netikėtai pareiškė, kad traukiasi iš bendros įmonės. Tai sukėlė tikrą audrą kalio rinkoje – jo kaina, ekspertų teigimu, antrą pusmetį gali kristi nuo 400 iki 300 JAV dolerių už toną. Kalio įmonių akcijos visame pasaulyje taip pat ėmė ristis žemyn neregėtu tempu – vos per porą dienų kai kurios jų prarado apie 25 proc. vertės. „Tai bemaž tas pats, jei Saudo Arabija pareikštų, kad pasitraukia iš naftos eksportuotojų kartelio OPEC“, – naujienų agentūrai „Reuters“ akcijų griūtį paaiškino Dmitrijus Ryžkovas, biržos makleris iš bendrovės „Renaissance Capital“.
Ilgą laiką „Canpotex“ ir Baltarusijos kalio kompanija išlaikė aukštas kalio kainas ir tai leido itin padidinti pelną. Subyrėjus vienam iš kartelio dalyvių, rinkoje atsirado viltis, kad išteklius smarkiai pigs dėl išaugusios konkurencijos.
Skylė ekonomikoje
Maždaug ketvirčio „Belaruskalij“ eksporto pajamų praradimas būtų smūgis Baltarusijos ekonomikai. O ji ir taip iki šiol negali tvirtai atsistoti ant kojų po kelerių metų sunkumų. Mineralinių trąšų sektorius valstybės biudžetui duoda apie 12 proc. pajamų ir sudaro apie 10 proc. viso eksporto. Tai būtų smūgis ir A. Lukašenkos autoritetui. Todėl Baltarusijos prezidentas reagavo sau būdingu stiliumi.
Rugpjūčio 26 d. į šią šalį premjero Michailo Miasnikovičiaus kvietimu atvyko „Uralkalij“ generalinis direktorius Vladislavas Baumgertneris. Tačiau derybos nebuvo sėkmingos ir jau besiruošiantį grįžti į Rusiją V. Baumgertnerį Baltarusijos teisėsaugos atstovai suėmė. Jam buvo pateikti kaltinimai viršijus savo įgaliojimus, sudarius neteisėtus sandorius. Be to, buvo paskelbta ir pagrindinio „Uralkalij“ akcininko, Rusijos milijonieriaus Suleimano Kerimovo paieška.
Niekas neabejoja, kad įsakymą suimti V. Baumgertnerį davė pats A. Lukašenka. Apie ketinimus tai padaryti greičiausiai nežinojo net Baltarusijos premjeras – buvo paskleista žinia, kad M. Miasnikovičius net padavė atsistatydinimo pareiškimą, nenorėdamas tapti atpirkimo ožiu, tačiau vėliau ši informacija nebuvo oficialiai patvirtinta. Pats A. Lukašenka neslėpė „Uralkalij“ vadovo suėmimą laikantis adekvačiu žingsniu reaguojant į Baltarusijai sukeltas ekonomines problemas. „Šiandien dėl nepadorių šių rusų nenaudėlių veiksmų mums kilo problemų realizuoti kalio trąšas, – viešai pareiškė A. Lukašenka ir pripažino, kad tarp Rusijos ir Baltarusijos pastaruoju metu kilo nemažai nesusipratimų ir įtampų.
Kai kurie ekspertai spėliojo, kad V. Baumgertnerio sulaikymas – politinio šantažo priemonė, siekiant iš „Uralkalij“ gauti kompensaciją dėl patirtų nuostolių. Tačiau Baltarusija sulaukė kieto Rusijos atsako – buvo sumažintas naftos tiekimas naftotiekiu „Družba“. Tarsi atsitiktinai rugpjūčio 28 d. (t. y. praėjus vos dviem dienoms nuo V. Baumgertnerio sulaikymo) Rusijos įmonė „Transneft“ pranešė apie naftotiekio „Družba“ gedimą ir būtinybę jį remontuoti. Dėl to, anot Rusijos vicepremjero Arkadijaus Dvorkovičiaus, Baltarusija 2013 m. vietoj norimų 23 mln. tonų tegaus 18,5 mln. tonų žaliavos. Tai smarkiai pakenktų Baltarusijos naftos perdirbimo įmonėms, kurių produkcija yra kitas svarbus eksporto pajamų šaltinis. Baltarusijos politologas Nikolajus Radovas teigė, kad tai – logiška susijusių įvykių grandinė.
Muitų sąjunga nebepatinka
Ekspertai pabrėžia, kad dabartinė įtampa tarp Baltarusijos ir Rusijos kilo neatsitiktinai. „Baltarusija nepatenkinta tuo, kaip veikia Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjunga, nes ji nepakankamai apsaugo Baltarusijos įmonių interesus nuo užsienio konkurentų, – žurnalui IQ teigė Baltarusijos politologas Jurijus Ševcovas. – Be to, šiais metais sustiprėjo Rusijos korporacijų spaudimas perduoti joms kai kurias svarbias Baltarusijos įmones: „GroznoAzot“, MAZ ir kitas. Šalyje vyrauja nuomonė, kad rusai tiesiog nori perimti bendroves, jas sunaikinti ir užimti dalį rinkos.“ Anot J. Ševcovo, S. Kerimovas buvo laikomas vienu tokių „grobuoniškų perėmėjų“ (raider), kurie nėra dideli V. Putino gerbėjai ir palankesni Rusijos premjerui Dmitrijui Medvedevui. Esama net įtarimų, kad S. Kerimovas finansiškai remia Rusijos opozicijos akcijas.
„Tai ne tik asmeninis išpuolis prieš S. Kerimovą, bet ir bandymas iš esmės reformuoti Muitų sąjungos bei visos Eurazijos integracijos projektą“, – teigė J. Ševcovas. Pasak jo, A. Lukašenka savo agresyviais veiksmais gali net Rusijos visuomenės akyse pasirodyti kaip tam tikras herojus, kovojantis su grobuoniškai nusiteikusiais oligarchais. O Rusijoje vis dar tikimasi, kad kas nors apgins nuo socialinio neteisingumo, nesąžiningos privatizacijos ir liaudies skurdinimo.
Informacinį puolimą prieš „Uralkalij“ vadovus pradėjo ir valstybinė Baltarusijos televizija. Jos parodytame siužete S. Kerimovas buvo vadinamas „reideriu“, „kileriu“ ir „verslo piranija“, kuris ne tik nesąžiningai užsidirbo savo milijardus, bet net įtariamas finansavęs Kaukazo teroristų grupuotes.
Maskvos tarptautinių santykių instituto docentas Kirilas Koktyšas mano, kad Baltarusija jau suprato į Muitų sąjungą įstojusi nepalankiomis sąlygomis. „Buvo tikimasi, kad viską atpirks pigios rusiškos naftos tiekimas, – duodamas interviu portalui gazetaby.com teigė K. Koktyšas. – Tačiau naftos nepakako kitiems ekonomikos nuostoliams kompensuoti. Buvo tik laiko klausimas, kada įsiplieks rimtas konfliktas.“
Pasak K. Koktyšo, A. Lukašenka visada turėjo gerą intuiciją ir jausdavo, kada galima paspausti Maskvą. Šiuo metu, kai Rusija konfliktuoja ir su Ukraina, bandydama visomis ekonominio spaudimo priemonėmis sulaikyti Kijevą nuo Asociacijos sutarties su ES pasirašymo, dar vienas kovos frontas Maskvai būtų itin neparankus. Anot K. Koktyšo, dėl agresyvios laikysenos A. Lukašenka gali pretenduoti tapti viso Eurazijos integracijos projekto reformatoriumi.
Žaidimas užkulisiuose
V. Putinas kol kas nereagavo į šį kalio ir naftos karą, tačiau akivaizdu, kad jis nesėdi užribyje. Vienas konfliktų padarinių – didesnė V. Putinui artimų verslininkų įtaka Baltarusijoje. Naftos įmonės „Rosneft“ prezidentas ir Rusijos vadovo patarėjas Igoris Sečinas suskubo atvykti į Minską ir pažadėti, kad „Rosneft“ gali užtikrinti būtiną naftos tiekimą Baltarusijai. Tačiau mainais už tai bendrovė norėtų tapti išimtine naftos tiekėja šiai šaliai, o pats I. Sečinas užsiminė, kad gali tarpininkauti investuojant į pramonės įmones MAZ, „BelAZ“, „GrodnoAzot“ ir kitas. Kitaip tariant, nustumti į šalį vienus Rusijos oligarchus ir atvesti kitus.
Tokios derybos paremtų versiją, kad konfliktas kilo visų pirma dėl Rusijos verslo gigantų konkurencijos. Baltarusija rusų politikų ir verslininkų interesų grupėms pirmiausia yra potencialus grobis. Iš šių laimikio dalybų gali būti visiškai išstumta D. Medvedevo remiama grupė – ją pakeistų V. Putinui artimi verslininkai. Taip gali būti dar labiau sumažinta D. Medvedevo politinė ir ekonominė įtaka ne tik Baltarusijoje, bet ir pačioje Rusijoje. V. Putinui gali būti visai paranku sudoroti S. Kerimovą Baltarusijos prezidento ir teisėsaugos rankomis.
Rimstantis konfliktas patvirtintų, kad tariama Rusijos ir Baltarusijos konfrontacija tėra A. Lukašenkos vaidyba, pagrindinės priežastys – verslo klanų tarpusavio karas, o ne ekonominės integracijos problemos.
