Panevėžio kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ eksponuojamoje latvių stiklo menininkės Martos Gibietės parodoje „The Promise“ („Pažadas“) stiklas tampa ne tik medžiaga, bet ir jautria kalba apie laiką, gamtą ir žmogaus būseną.
Skaidrūs, pusiau permatomi kūriniai, organiškos formos ir subtili šviesos žaismė čia kuria savotišką ramybės erdvę, kurioje lankytojas gali sustoti ir įsiklausyti į savo mintis.
Tai paroda apie trapumą, bet kartu ir apie viltį – tą paprastą, kasdienį pažadą, kad net ir sudėtingais laikais saulė vis tiek patekės, o pavasaris sugrįš.
Sugrįžo į stiklo meno miestą
Iš Liepojos kilusi Marta Gibietė pirmą kartą pristato savo kūrybą Panevėžyje, nors pats miestas jai jau kurį laiką pažįstamas.
Menininkė pasakoja, kad anksčiau Panevėžys jai pirmiausia siejosi su čia veikiančia stiklo menininkų bendruomene ir studijomis.
„Keletą kartų buvau Panevėžyje, tačiau ne pačiame mieste – lankydavausi stiklo ir keramikos studijoje. Remigijų Kriuką, stiklo menininką, pažįsta visi aktyvūs stiklo kūrėjai Baltijos šalyse“, – pasakoja autorė.
Šįkart ji sugrįžo jau kaip parodos autorė – su darbais, kuriuose susipina ilgametė kūrybinė patirtis ir naujausi meniniai ieškojimai.
Kūrybos pradžia – vaikystės miškuose
M. Gibietė prisimena nuo pat mažens mėgusi statyti, kurti ir komponuoti įvairias formas. Žaidimai su medinėmis kaladėlėmis buvo pirmieji vaiko bandymai formuoti erdvę ir struktūrą.
„Nuo pat vaikystės man labai patiko kurti. Iš medinių kaladėlių galėdavau statyti įvairias konstrukcijas – tarsi mažas architektūrines kompozicijas“, – prisimena Marta.
Didelę įtaką jai padarė mama, siuvinėjanti, mezganti ir dukrą išmokiusi pastebėti grožį net mažiausiose kasdienybės detalėse.
Dar svarbesnė buvo gamtos patirtis. Vaikystės atostogas Marta leisdavo pas senelius kaime, apsupta miškų ir natūralaus kraštovaizdžio.
„Augau labai gražioje ir turtingoje gamtoje – dideli miškai, daug erdvės. Tas jausmas, kad gamta yra labai graži ir svarbi, man liko visam gyvenimui“, – sako menininkė.
Stiklas atsitiktinai
Nors Marta anksti pasirinko menininko kelią, stiklas jos gyvenime atsirado gana netikėtai. Studijuodama meno mokykloje ji domėjosi odos dizainu ir amatu, net svarstė tęsti studijas šioje srityje.
Tačiau tuo metu Latvijos studentams studijuoti šią specialybę nebuvo galimybės, todėl stojant į Latvijos dailės akademiją teko rinktis kitą kryptį.
„Svarsčiau apie keramiką, bet stojamųjų užduotys buvo labai specifinės, o aš nebuvau anksčiau dirbusi su keramika. Tuomet tiesiog pagalvojau: gal stiklas. Apie jį nieko nežinojau, bet jis gražus, spalvotas, tad nusprendžiau pabandyti“, – pasakoja Marta.
Įstojusi į stiklo specialybę, ji atsidūrė tarp studentų, kurių dalis taip pat neturėjo patirties šioje srityje.
„Po metų pajutau, kad stiklas – mano medžiaga“, – sako menininkė.
Stikliniai draugai
Pasak M. Gibietės, stiklas reikalauja kantrybės, supratimo ir tam tikro bendradarbiavimo.
„Dažnai sakau, kad stiklas yra tarsi partneris ar draugas. Su juo dirbi ir turi jį pažinti, kad galėtum numatyti, kas galiausiai iš jo atsiras“, – pasakoja Marta.
Jos stiklo kūriniuose dažnai pasirodo gamtos motyvai. Pastaraisiais metais menininkė daug dėmesio skiria gėlių, lapų ir augimo formų tyrinėjimui.
„Mano akys labai pagauna organines formas. Jos kartu yra ir organiškos, ir geometrinės – turi ritmą, struktūrą“, – atskleidžia kūrėja.
Tiki gamtos pažadu
Parodos pavadinimas „The Promise“ („Pažadas“) gimė iš menininkės apmąstymų apie šiuolaikinį pasaulį ir žmogaus būseną jame.
„Gyvename laikais, kai aplink daug keliančių nerimą ir emocinį nuovargį įvykių. Kartais atrodo, kad visuomenė labai susiskaldžiusi ir nebelieka vilties“, – tvirtina M. Gibietė.
Tokiais momentais ji atsigręžia į gamtą – kaip į vienintelį dalyką, kuriuo vis dar gali besąlygiškai tikėti.
„Aš vis dar tikiu gamta. Viliuosi, kad mes dar nesame padarę tiek blogo, kad ji nustotų gyvuoti. Saulė patekės ir ateis pavasaris – tai tas pažadas, kuriuo aš tikiu“, – teigia menininkė.
Ingredientai tie patys, pyragas – kitoks
Parodoje Panevėžyje eksponuojami ir naujausi, ir ankstesni Martos kūriniai.
Kaip prisipažįsta menininkė, kiekviena ekspozicija jai yra savotiška nauja kompozicija, kurioje svarbu ne tik pats kūrinys, bet ir visa erdvė, atmosfera.
„Kartais naudoju tuos pačius ingredientus, bet iškepu vis kitą pyragą“, – šypsosi.
Pastaruoju metu M. Gibietės kūryboje vis dažniau atsiranda skaidraus ar pusiau skaidraus stiklo formos, kuriose tarsi kažkas slypi.
„Pragiedruliuose“ eksponuojamoje parodoje taip pat galima išvysti kūrinių su veidrodžio elementais ir graviruotėmis, suteikiančiomis ekspozicijai papildomos paslapties.
Menas kaip ramybės vieta
Paklausta, kokią mintį norėtų palikti parodos lankytojams, Marta sako nenorinti primesti vienos konkrečios interpretacijos.
„Kai kuriu darbus, išreiškiu tam tikras mintis ar emocijas. Tačiau man patinka, kai žmonės jas atranda patys ir pamato jose savo prasmes“, – paaiškina ji.
Menininkė tiki, kad vizualusis menas gali padėti žmogui sustoti ir atrasti vidinę ramybę.
„Kartais galvoju: kam kurti meną šiame beprotiškame pasaulyje, kuriame ir taip tiek daug dalykų, įvairių problemų. Bet kai matau, kad žmonės, žiūrėdami į kūrinius, patiria gerų emocijų ar susimąsto, suprantu, kad yra prasmė“, – teigia M. Gibietė.
Pasak jos, menas gali būti vieta, kur žmogus trumpam sustoja, pailsi ir galbūt šiek tiek geriau supranta save.
Studija – tarp namų ir dirbtuvių
Didžiąją savo gyvenimo dalį Marta praleidžia studijoje, todėl ši erdvė jai svarbi ne tik kaip darbo vieta, bet ir kaip savotiški antrieji namai.
„Mano studija yra kažkas tarp jaukaus kambario ir industrinių dirbtuvių“, – pasakoja menininkė.
Joje gausu stiklo dėžių, lentynų, darbastalių ir krosnių, tačiau ji stengiasi sukurti ir jaukią atmosferą.
„Ten praleidžiu daugiau laiko nei namuose, todėl noriu jaustis kaip namie. Nors, žinoma, ten irgi šiek tiek meninės netvarkos“, – šypsosi ji.
